Raimondas Guobis

Pamargavonių pasaulis, užsilikę stebuklu du vienkiemiai - Liudviko Žvirblio ir Jono Juzėno mena kadaise čia vykusį judrų, spalvingą gyvenimą.

Stepunytė, paslaptingasis miškas, šilas. Tai kas dešimtmečiais buvo nepajudinama, rodėsi amžina, po senosios Stefanijos Žvirblytės labai greitai pasikeitė. Lyg tai ir labai gražu, tvarkinga, trobesiai naujumu spindi, sodyboje nežemiškai šviesu, tačiau gaila, oj gaila to, kas buvo šiame gamtos kampelyje Pamargavonėje.

Upelio magija, krioklys, gal visai be reikalo iškirsti juodalksniai, ta tvarka, tokia kontrastinga buvusiai senovės egzotikai. Kur tas būvis, langinės, kamaros paslaptis, kur krosnys senovinės, kur keista Stepunytės šypsena. Kur tie krūmynai, kuriuose spiesdavo plačių apylinkių paukščiai, paukšteliai, kurių palesinti iškilmingai išeidavo šeimininkė. Sparnuočiai buvo tiek jaukiai įpratę, kad lesdavo iš senolės delno.

Tokio pat mistinio naminių paukščių pasaulio, kuriame kiekvienas žąsinaitis buvo šaukiamas vardu, šaltymetyje vištos gyvendavo kambaryje ir gailestingų šeimininkų valia sulaukdavo gilios senatvės ir tikros mirties amžiui pasibaigus. Tačiau, laikas be gailesčio, laikas nuneša viską, kas gražiausia, keičiasi kartais kitaip nei norėtųsi, keičiasi, kad būtų patogiau, daugelio manymu gražiau, šviesiau. Taip daug ko seno, ypatingo netenkame amžinai.

Tik upelis kriokliu nuo Kūdrių aukštumų be perstojo sodybos pakraščiu sruvena. Šokinėja per akmenis, patenka į sietuvėlę, po to vėl nyra žemyn, pro pirčiukę, šilo senpušių šešėliu, kol išsilieja ant smiltėto keliuko ir jau veik neregimai, vešlia, sudribusia nurudusiais žolynais pieva iki Šventosios savo vandenis nuplukdo. Liudviko upelis. Kokia mistika būdavo čia ateiti prieš kelerius metus per Užgavėnes. Tuomet dar daugelyje vietų stūksodavo ledas, patekdavome tarsi į šalčio karalystę, žiemos pasakos šalį. Tai kas išgyventa, patirta su jausmu širdyje jau niekas neišdildys, tai bus pasaulio tamsumas nugalinti šviesa...

Norėjau suteikti šiai vietai dar daugiau sakralumo... Tad ir sugalvojau tą nuostabaus grožio, vagoje gulintį, didžiuliu, žalios samanos kailiu pasipuošusį, šonu prie srovės prisiglaudusį akmenį pavadinti Lokiu. Ir tegul man ir ne tik man jis nuo šiol bus Lokio akmuo.

Nuotraukose:

Pavasarinė Liudviko upelio srovė...

Lokio akmuo upelio vagoje

Pirmoji 2019 m. pavasario vaivorykštė virš Butėnų. Dvigubos laimės pažadas...