Raimondas Guobis

Darbo dienos su laisvadieniais taip sėkmingai, tarsi žvaigždės padangėse susidėliojo, tad šiemet išpildžiau seną svajonę – rugsėjo 17-ąją nukeliavau į Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus Salose.

Nors Dviragio ežero saloje įsikūręs bažnytkaimis ir kaimynijoje su Svėdasais, bet ilgai truko kol prisiruošiau, kol išsikapsčiau. Juk ten dieviško grožio vieta, nuostabi, paslapčių kupina, dar grafų Tyzenhauzų-Pšezeckių statyta bažnyčia. Jauki medinukė, gotikinio stiliaus, trijų navų, elegantiškai išlenktais skliautais, po kuriais, rodėsi, plevena senų laikų dvasia.

Besiruošdamas abejojau ar tikrai tą sekmadienį įvyks šventė, mat Svėdasų dvarą ir jos šeimininkę vos ne kasdien reklamuojantys tinklapiai ir feisbuko paskyros apie didžiausią parapijos šventę neužsiminė nei žodeliu. Kodėl jie taip? Tuoj po dešimtos valandos, keliolika minučių dar praleidęs Svėdasų bažnyčioje iškeliavau į visą dieną užtrukusią dvasinę kelionę. Dviratis „Fischer“ švelniai šnarėdamas vieškeliu beriedančiomis padangomis riedėjo smagiai. Stabtelėjau kryžkelėje ties Svėdasų dvaro šv. Mergelės Marijos koplytėle, pasukau į dešinę – tiesiu ir lygiu, neseniai palygintu, tarsi mano kelionei, greiderio grafų Marikonių vieškeliu. Senieji pakelių gluosniai, jie vis nulūždami ir jaunomis atžalomis kildami iš senųjų šaknų – tarsi amžinybės simboliai. Dešinėje parkas ir minėtų grafų rūmų griuvėsiai, veik už kilometro – Juozapavos vienkiemis, dar toliau Miškinių kryžkelė, o dar toliau Vaitkūnai. Platūs laukai, lankose besiganantys galvijai, kukurūzų laukas, senasis kaimas, senųjų gluosnių alėja, kalneliai, pakalnės. Tolumoje laukuose Petrikinės dvaro svirnelis, vienišas ąžuolas, „elektros malūnų“ siluetai, miškelis, kurio šešėliuose liuokteli voverė, Taraldžių laukų padangėse sklendžiantis suopis. Tiltas per Malaišą, malūno užtvankos likučiai, kelias tolyn, didžiuliai sienmedžiai, išmuštose duobėse iš tolo spindintis rusvas vanduo, Nausodės kapeliai kalvoje, ir tankioje lapijoje tolumose boluojantis šventovės bokštas.

Dar keliolika minučių ir aš pasiekiu Salas. Suku vieškeliuku dešinėn ir tarp ežero žalsvo mėlio pratiestu keliu įvažiuoju į dvarą, suku prie bažnyčios. Patogiai ir saugiai pasidėjęs dviratį pravėriau išsiilgtos šventovės duris, atidžiai apžiūrėjau visus altorius, zakristiją, užsiropščiau į choro balkoną. Džiugaus pažinimo sujaudintas žvilgsniu glosčiau kiekvieną kampelį ir jaučiausi laimingas. O kokie vargonai, kokie altorių bokštai, kokios skulptūros, seni paveikslai. Nustebintas, tarsi į senovės Lietuvą patekęs. Deja tik vaizdai, tačiau labai mažai žmonių, gal nesusirinko nei pusšimčio, nei vieno vaikelio, tik seniai ir senutės. Tą menką būtį šiek tiek pagyvino kelių moteriškių choras iš Kamajų. Jaunas kunigas, atlaidų svečias Ernestas Želvys iš Rokiškio prakilniai įkopė į aukštai iškeltą sakyklą ir pasakė labai įtaigų pamokslą apie žmogaus gyvenimo esmę. Dalyvavau procesijoje, kurioje ėjo tik vyras su kryžiumi, dar du su mažomis vėliavėlėmis, vyras su smilkalų indeliu, aš su smilkytuvu, kuris labai menkai degė. Ir žinoma kunigas su Švenčiausiuoju rankose bei viskuo besirūpinanti, uoli ir kartais veik klumpanti patarnautoja Staselė. Pamaniau, kad mes galėtum pulku ateiti kada į šiuos atlaidus iš Svėdasų. Su savo barškančia vėliava, su kaimynišku džiugesiu ir brolybės dvasia.

Nebuvo nei vieno patarnautojo, nei vienos prekeivės su ilgais saldainiais ir kitokiais lietuviškų atlaidų gardėsiais bei įdomumais. Žvalgiausi į milžiniškus medžius aplinkui, baltus dvaro rūmus, didingas kolonas, mačiau moteris prieangyje bepaišančias liaudiškais raštais senas skrynias. Pasižvalgiau po menes, gražu, šviesu. Sėdėjo balkone abu kunigai, toks vaizdelis kaip iš senos atvirutės. Žalsvos spalvos ežeras stipriai bangavo. Parduotuvėje nusipirkau meduolių – kermošavos ir riedėjau atgal. Stabtelėjau ir apvaikščiojau lygioje dobilienoje riogsantį dar iš sovietmečio užsilikusį vokišką bulvių kasimo kombainą. Kaip menininkų instaliacija. Persiritęs per Ilgės upelio slėnį, iš ten sruvo vanduo į malūną, pro gražuolį beržą vėl pakilau į aukštumėlę. Valandėlei sustojau ir prisėdau prie Taraldžių kapelių, nugara atsirėmiau į baltą vartų mūrą ant kurio švytėjo praėjusio laiko žymuo. Nusiaviau, basomis kojomis pasilikęs jaučiau tos dienos šventumą, žvelgiau į giedru dangumi plaukiančius debesų kamuolius...

Apžvelgiau kapines, dar kartą apgailėjau neišmanėlių nupjautą milžiną ąžuolą, numačiau, kad vienintelė tinkama vieta koplytėlei skirtai Vytauto Vilučio–Perkūno būrio partizanams atminti – netoli vartų auganti liepužė. Dar stūmiausi dviratį iš lėto keliuku kai pamačiau iš paupio krūmynų išsprūdusią elnę, kuri visai be baimės prabėgo skersai kelią visai netoli manęs, jau risnojo į kalnelį, kai iš paskos pasirodė išdidžiai galvą su didžiuliais ragais iškėlęs elnias. Grožis neišpasakytas. Šviesūs vieškeliai, kaip gerai, kad jų neįkalina asfaltu, ant kalnelio stūkso buvusių fermų betoniniai stulpai. Ant rausvo molio kalvos jie atrodo kaip lietuviškas „Stonheidžas“. Toliau - Kunigiškiai, Malaišiai, o paskui ir Svėdasai, kur ir baigiu savo piligriminę kelionę – kupinas įspūdžių ir dvasiškai atsinaujinęs.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF4661
Grafų Marikonių kelias nuo seno jungė du šių didikų valdomus dvarus – Salas ir Svėdasus

DSCF4841
Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia

DSCF4665
Gotikiniais bokštais kyla didysis altorius

DSCF4678
Stebuklingomis galiomis garsi Švč. Mergelės Marijos skulptūra

DSCF4745
Dieviško grožio šventovės skliautai

DSCF4880
Tarp parko sienmedžių baltu mūru švyti Salų dvaro rūmai

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 189 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top