Raimondas Guobis

Tingulys, mažytis abejonių dvelksmas, šventiniai škapleriai užveriami ant kaklo, žalios kelnės, žali marškinėliai, spėrus vyšninės spalvos dviratis „Fischer“ ir piligrimo dvasia. Išriedu jau kelios minutės po dešimtos, neriu į padūmavusio ir kartu šventiško pasaulio nuotykius.

Smagiu plentu riedu iki pat Leliūnų, o po to jau žvyrkeliu iki to derlingo ir paslaptingo pasaulio sostamiesčio - Debeikių. Į šv. apaštalo Baltramiejaus atlaidus. Pasiilgau to pamėgto ir pažįstamo krašto, pasiilgau, tos dvasios, kelionės nuotykio ir tikėjimu į Jėzų Kristų atremtos dvasinės atgaivos.

Parapijų sandūroje

Svėdasuose šiandien gyva: didelis turgus, pilna aikštė, gatvės automobilių, žmogus tik vienas kitas, vasariškai pasirėdžiusios moterys, vasariškai šilta. Juk paskutinis vasaros sekmadienis. Bažnyčios languose žibančios sietynų šviesos, naujumu žvilgantis, vos prieš porą dienų naujai nudažytas bažnyčios bokštas, aukštu keltuvu apsiginklavusi, pirmadienio laukianti meistrų mašina šventoriuje.

Kryžkelė, pilkšvu, rožinio atspalvio rūku paženklintos tolumos, Vikonių ulyčios kontūrai, dešinėje – naujai užsėtas laukas, komplekso korpusai kairėje, nuokalnė ir Pauriškių sodžius, melsvai žali, beržynėliais pamarginti šilai, lanksu krypstantis, vėl į slėnį besileidžiantis plentas ir jau Mickūnų tiltas. Šventoji visoje savo grožybėje, sucyksėjęs pasroviui nėrė tolyn spalvingu kostiumu švytintis tulžys. Pasveikina mane – dailiausias paupių paukštelis. Kuo ne stebuklas. Perriedėjęs senutėliu tiltu patenku jau Debeikių parapijos žemes, Mickūnų kaimą.

Debeikių kumelio vizija ir kitos pakelio smulkmenėlės

Smagus kalnelis priešais „Senąją sodybą“, kairėje - motociklų kroso trasa, pakelėje tapybiška, paslaptingai nudžiuvusi pušis. Jau kalne išsibarstę po lygius laukus sodybėlės, kaip Debeikių žemės simbolis į mane žvelgiantis, nejudantis, tarsi sustingęs gražuolis, stambus palvas arklys. Tolumose už jo Debeikių bažnyčios bokštai, iš toli matomi, tik šį rytą pilkšvuose rūkuose paskendę. Gražus beržynas, Leliūnų pakalnė, tvenkinio mėlis, žvejo automobilis, sodas, senojo kaimo sodybos. Pavažiuoju iki metalinio palaukės kryžiaus, pasimeldžiu, neriu į sodžiaus gatvę. Nuoroda skelbia, kad iki Debeikių šeši kilometrai. Spėriai neriu pirmyn, žvilgteliu į Kemeklių sodybą, dingteli jog reikėtų ją pažymėti atminties lentele kaip pokario partizanų tėviškę. Juk šiuose namuose augo apylinkės kovotojų vadas Jonas Kemeklis-Tauras, pralekiu ir mažą, tačiau keistai atnaujintą kito Jono, Mikulėno trobelę. Atkreipiu akį, stabteliu, net pasigėriu nuo sovietmečio išlikusiu traktorių vaizduojančiu dekoratyviniu metalo lankstiniu ant buvusių kolchozo dirbtuvių mūro.

Išsprūdęs iš kaimo patekau į baisingai duobėto, bangomis sumušto vieškelio pinkles. O, kaip neprižiūrimi žvyrkeliai. Šiaip taip pasiekiu Sterkiškius, kairėje ant Aknystos upelio aukšto kranto matyti Aknystėlių sodžiaus trobesiai. Ežerėlis, kryžius, kitas kryžius, Kučio sodyba, posūkis, kalnas, ant kalno šalia tamsuojančio sėklinių dobilų lauko dar vienas, medinis, smagiai apsamanojęs kryžius kovotojams už tėvynės laisvę - Broniui Rožanskui bei Andriui ir Alfonsui Velaniams. Kiek pavažiavus vėl kryžius, dar tolėliau kryžius Sterkonių Karosams atminti. Laukuose su sėjamąja besidarbuojantis ūkininkas, mačiau tokių ir daugiau. Didžiausia parapijos, krašto šventė, o jie negali dirbti nustoti nei valandėlei. Kažkaip keistai, kad niekas manęs ir automobiliais nelenkia - tuščias kelias. Kad taip prieš šimtą metų Baltramėjun pakliuvus, tai vežimas po vežimo lenktyniaudami aukštųjų bokštų link dardėtų, pulkais, šeimomis sodiečiai į atlaidus keliautų. O bokštai jau čia pat, pro naujas ir senas kapines, jos kairiau pavieškelyje, įriedu į Debeikių miestelį.

Po šventovės skliautais

Įsukant į pagrindinę gatvę skamba, kažkaip pakimusiais balsais aidi, bažnyčios varpai. Smalsiai žvelgiu į senokai matytus senus, stilingus namus, vieną priešais kitą stūksančias baltaplytes parduotuves, skverą su paminklu Laisvei, špitolę, parapijos salę ir nuriedu prie pat šventoriaus. Pasidairau jame, nueinu iki klebonijos mūro, žvelgiu į aukštus bokštus, įžengiu į ūkanoto pasaulio prieblandoje skendinčią, keistai tamsią šventovę. Paslaptinga, didinga, tarsi bazilikoje trys navos, skliautai, švelnių marmurinių spalvų dekoras. Šiemet šventovei sukanka šimtas dešimt metų, reikėtų pažymėti knyga, bet tai atliksiu kitąmet, kuomet išgyvensime trijų vienetų sukaktį.

Pirmiausia prieinu prie Šv. apaštalo Baltramiejaus altoriaus vyrų pusėje. Vainikais apipintame paveiksle šventasis pavaizduotas pusiau klūpantis, pakreipęs barzdotą galvą, rankoje spaudžiantis didelį riestą peilį. Pasak šventosios istorijos, jį nukankino nulupdami odą. Pastebiu, kad ir žemutinėje altoriaus dalyje išlipdytas šio švento kankinio simbolis peilis sukryžiuotas su laurų šakele.

Nužvelgiu kitus altorius, šv. Jono Krikštytojo figūrą ties krikštykla, gėriuosi paveikslais, senosiomis, veik tokiomis pačiomis kaip Svėdasuose stacijomis. Ilgėliau stabteliu prie stebuklingomis galiomis garsėjusios šv. Roko skulptūros: stilingas krepšys, toks mielas romus šuniukas, barzdotas rudu abitu vyras tvirtai spaudžiantis lazdą prie kurios pririštas maišelis su šventa žeme. Jis piligrimų, tad ir mano globėjas. Pradžioje tebuvo kelios moterėlės, bet veikiai prigužėjo nemažai, primečiau, kad gerokai virš šimto besimeldžiančiųjų, iš Anykščių atvyko dvasininkai: klebonas Petras Baniulis ir vikaras Žilvinas Treinys. Sugaudė vargonai, pasigirdo vargonininkoTautvydo Šimkūno ir choristų balsai, giesmininkų buvo atvykę ir iš kitų parapijų. Šv. Mišių šventimui vadovavo vikaras, o klebonas klausėsi išpažinčių. Pažymėtina, kad labai prastai girdėjosi kunigo žodžiai. Mano klausa tai nebloga, bet ne kiekvieną žodį sugliaudžiau, bet ką daryti vyresniems žmonėms? Tačiau, gal yra bažnyčioje kampelių kur girdisi geriau? Pasigedau ir iškilmingos, tradiciją pabrėžiančios procesijos. Juk, mano manymu, ji gerokai svarbiau nei koncertas, juk taip norėjau šventėje didelę vėliavą garbingai nešti. Tačiau pasitarnavau kitu būdu - žaibu nulėkiau į parduotuvę ir atnešiau vandens blogai pasijutusiam vyrui.

Visgi mano nuotaika buvo puiki, pastebėjau, kaip giedant maldavimus ir prašant žemei vaisiaus staiga per langus skaisčiai nušvito saulė. Po pamaldų, pasak programos, koncertavo vargonininkai Leonas Andžius bei Kamilė Orentaitė, o giesmėmis gaivino jauna mecosopranė Gabija Jareckaitė.

Pašvenčių keliu...

Namo leidausi kitu keliu, pasukau Varkujų link. Tuoj atsivėrė pasakiško grožio erdvės, banguojantys ir palengva į upelių slėnius besileidžiantys laukai. Pirmiausia nėriau į didžiausios, tikrai debeikietiškos Aknystos upelaitės žemumą, dešinėje stūksojo Aknystų dvaro sienmedžiai ir trobesiai, ryškiai matėsi senoji rūkykla. Pakilau į kalnelį, čia Jurzdiko kaimas, suku į paskutinį kiemą ir susitinku jo šeimininką Svėdasų vargonininką Valdą Trečioką. Bičiuliškai pasisveikiname, jis apsidžiaugia, parodo namus, šnektelim, išgeriam kavos ir aš vėl leidžiuosi į kelią. Padvarėje, prasidedant Papšiams nuo plento atskyla senasis vieškelis į Vyžuonas, tolyn į pakalnę nuvingiuoja jo pilkšvas kaspinas apkaišytas senais žilvičiais. Praskrieju Papšius, dešinėje lieka koplyčia ir kapinės, keliu kepurę priešais kryžių Vaiginio Robertui atminti, leidžiuosi į paslaptingosios Valintos slėnį. Gėriuosi labai dailiu Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpiu, pakylu į kalną ir patenku į Varkujų kaimą.

Šiandien aš „svietavas“, tai drąsiai suku į savo Žaliosios laikų klasiokės Laimos Pilkauskaitės kiemą. Ten manimi labai apsidžiaugia ne tik pati Laima, bet ir dvi jos seserys - veidai šypsenomis žydi, jų mergaitės, draugė, Audronės vyras. Jos pasipuošusios iš pamaldų Utenoje sugrįžusios. Tad, visa draugija sėdame man pažįstamoje pavėsinėje prie stalo, geriame kavą, vaišinamės pyragais, šnekučiuojamės. Apgailime, kad retai susitinkame, kad jau kelinti metai Jononyse atlaidų šv. Laurynui nebebūna. Užeiname į trobą, ten naujai statoma krosnis, išardytos kambarių pertvaros, mat susirenka šeimynos čia tiek daug, kad nei į vieną kambarį valgyti Kūčių vakarienės nebesutelpa. Pamatau ir jų motinėlės Onos Pilkauskienės portretą, prisiminiau kokia nuostabi, visus mylinti moteris buvo, kaip mane pienu pavaišindavo. Pamalonino, kad tas atvaizdas iš mano fotografijos, ją kiek pakoregavus, padarytas. Laimutė susirūpino, kad reikia man ką nors įdėt, prasitaria apie kriaušes. Paprašau trijų, tačiau prikrauna pusę krepšio. Tad, atsisveikinęs, padėkojęs, leidžiuosi į didingą Šventosios slėnį. Šone pasilieka Šventupys, suku į didįjį plentą, praskrieju Žaliosios tiltą, švysteli žali buvusios mokyklos stogai, rietuvės šiluose iškirstų gražiausių pušų. Besisukant dviračio ratams praskrieja Šaltiniai, Butėnai, Palaukiškiai, Vasintos upelaitė. Tuomet, jau senasis Vilniaus kelias, Drambliuko sodyba, palaukių vieškeliukai, kuriais per Liepų gatvę išlindęs į Vaižgantinę ir ją perkirtęs Moliakalnio gatve palei mokyklą pasiekiu Zaborskynę ir veikiai įriedu į mūsų namų kiemą.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF3585
Rytmečio kelias nuo Svėdasų link Leliūnų

DSCF3596
Debeikių simbolį menantis romus arklys Mickūnų pievose

DSCF3602
Pakelės kryžius prieš Debeikius

DSCF3627
Aukštabokštė Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

DSCF3706
Po šventovės skliautais...

DSCF3643
Prie Šv. Apaštalo Baltramiejaus altoriaus

DSCF3724
Parapijiečiai po pamaldų stoviniavo ant bažnyčios laiptų. Reikia grįžti namo...

DSCF3736
Smagus plentas

DSCF3749
Laimutės kriaušės

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 263 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top