Raimondas Guobis

Vasaros popietė. Saulė kažkur už aukštųjų bažnyčios bokštų. Jauki vėsa krenta į tingiai šlamančią Šventosios tėkmę. Taiki ramybė. Didysis žvejas, kairiojo kranto simbolis Albinas pataiso ant kabliuko virtą žirnį ir dar kartą švysteli meškere. Primerkta akimi seka rausvą plūdę, o jai niurktelėjus smagiai trūkteli ir ant kabliuko raibuliuodama suspurda mažytė žuvelė.

Raimondas Guobis

Tai nutiko prieš šimtmetį - Lietuva buvo paskelbta laisva, demokratine respublika. Prieš aštuoniasdešimt metų didieji mūsų vandenų tyrinėtojai - profesorius Steponas Kolupaila su bičiuliais skrodė Šventosios bei Neries vandenis greitomis baidarėmis, keliavo iš Anykščių į Kauną, tą savo kelionę skirdami didiems lietuvių literatūros kūrėjams, anykštėnams - Antanui Baranauskui, Jonui Biliūnui ir Antanui Žukauskui-Vienuoliui. Šiemet nusprendėme pakartoti jų kelionę, taip pažymėti mūsų Tėvynės Lietuvos - svajonių respublikos šimtmetį bei pagerbti visų laikų keliautojus Lietuvos vandenimis, ypač profesorius Steponą Kolupailą ir Kazimierą Pakštą. Amžinybę simbolizuojančiomis upėmis nukeliauti į Lietuvos širdimi vadinamą laikinąją tarpukario Lietuvos sostinę Kauną.

Raimondas Guobis

Mūsų Šventoji tokia pat žavi kaip prieš daugelį metų, kaip mūsų vaikystėje bei ankstyvoje jaunystėje. Pernykščiai potvyniai upę tarsi apvalė nuo žolės ir ji atgimė nauja dvasia. Jau matyti kur duburiai, sietuvos, o kur smagios sraunumėlės, sekliai auksasmilčiai. Tikruoju pasaulio auksu - ko daugiau žmogui bereikia, išpiltos visos pakrantės, švyti aukštieji skardžiai.

Raimondas Guobis

Aukštupys yra kaip jaunystė. Upė ten ypatinga. Ji maža, ji gaivi, ji spindinti, viltinga, ji pagauli ir net apgauli... Verta ją tokią pažinti. 

Žemiau Sartų

Ji čia niekad nebuvo Duseta, šitaip ji vadinama buvo prieš didįjį Sartų ežerą ir tik geografams susitarus pasiliko ir ten ir čia žemiau - Šventąja. Pačia tikriausia, pačia lietuviškiausia Lietuvos bei Aukštaitijos upe. Juk ji nei kilpelės nei užtekėlio užusieniuose nepalikusi, visa visutėlė tik mūsų šalyje kaspinu skaidriausiu kilpuoja.

Raimondas Guobis

Po dienos siaurojo geležinkelio muziejuje, eidamas kairiuoju krantu, dažnai susitinku pakrantėje sėdintį žveją. Prieinu ir jam sakau: "Albinai, kai Tavęs čia nebebus, Tau pastatys paminklą. Tokį pat koks tu dabar - sėdintis ant Šventosios kranto, bažnyčios kalvos ūksmėje ir viliojantis žuveles, upės dvasią garbinantis..." Albinas, gi, tyli ir tik kiek keistai šypsosi, tai į mane, tai į drumzlinoje srovėje besisukinėjančią plūdę žvalgydamasis.

Raimondas Guobis

Ketvirtadienio - liepos 28-osios ryte nedidelis būrelis anykštėnų palydėjo keliolika baidarėmis išplaukiančių į istorinį žygį žemyn upe, atminti 1936 m. vasaros kelionei, kuomet rašytojas Antanas Žukauskas - Vienuolis su sūnumi Stasiu baidare iš Anykščių nukeliavo nepaprastai toli - iki Kauno, mat ten turėjo reikalų.

Raimondas Guobis