Raimondas Guobis

Džiugu, kad mūsų muziejininkų profsąjungos narių grupelė ir šiemet išsirangėme į pažintinę – pramoginę kelionę. Šį kartą pasukome į artimąjį užsienį, į Latviją ir lankėmės antrame pagal dydį šios broliškos šalies mieste Daugpilyje.

Ten kur ne vieną kartą teko keliauti su tėveliais dar iš Butėnų, po to iš Svėdasų, mat per miestelį kursavo autobusas Panevėžys – Daugpilis. Įdomu būdavo patekti į taip netoli esantį didelį ir paslaptingą miestą.

Šį pavasarį mūsų kelias driekėsi per Kamajus, ten gražuolė aikštė su paminklu poetui Strazdeliui ir Notre Dame katedrą primenančia bažnyčia, Rokiškį, pravažiavom jo pakraštėliu, Obelius, ten malūnas, balta dvibokštė bažnyčia, Subatę, Eglainę, Šventės dvarą, ten puikūs rūmai ir paviljonas prikimštas tankų, patrankų ir kitokios sovietinės ginkluotės eksponatų, pro Červonkos kapines, kuriose ilsisi daugybės kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę 1919 – 1920 m. palaikai. Kol galiausiai smagiu, veik be judančių automobilių keliu pasiekėme Dauguvos pakrantėje dunksantį Daugpilio miestą.

Miestas - tvirtovė, žinomas nuo pat XII amžiaus, svarbus atsparos postas nuo pat viduramžių – lietuvių – kryžiuočių – maskvėnų kovų laikų. Didžiuliai tiltai – iš vaikystės įsimintas geležinkelio magistralės ir automobilinis, į kurį įvažiuojame per Gryvos priemiestį, Dostojevskio gatve, pro raudonųjų Latvių šaulių paminklą. Kaip ir dera didžiam istorijos mylėtojui, pirmiausia keliavome į tvirtovę. Aplinkui jos sienas dar telkšo vanduo, juk balandžio mėnuo, įvažiuojame pro Michailo vartus, dar yra išlikę Konstantino, Nikolajaus, gėrimės akmeninėmis sienomis, statybininkų kruopštumu, palangių dekoru ir kitomis jaukiomis smulkmenėlėmis. Pradėta statyti 1810 m. tvirtovė po poros metų pasitarnavo stabdant į Rusiją besiveržiančias prancūzų pajėgas, o užbaigta buvo tik amžiaus viduryje, dar naudota Pirmojo pasaulinio karo metais, po to apleista. Sovietų okupacijos metais joje įsikūrė karinis miestelis, kuriame veikė karo mokykla rengusi lakūnus, gyveno karininkų šeimos, buvo kareivinių, akių ligų specialistais garsi ligoninė. Didžiulė 150 hektarų teritorija, daugelis pastatų dar apleisti, sakoma, kad čia galima nebrangiai nupirkti butuką. Šen ten militaristiniai paminklai – iš patrankų vamzdžių iškeltas monumentas 1812 m. karo didvyriams, ant aukštumėlės stypso XIX amžiaus patrankėlė. Viename iš fortų įsikūrusi garsaus šiame mieste augusio žydų kilmės amerikiečių dailininko Marko Rotko galerija, įdomi ekspozicija lankytojų centre, visiems patikusi vienoje aikštelėje stypsanti Baltojo arklio – tvirtovės vaiduoklio skulptūra. Rašoma, kad tai vienintelė taip gerai išsilaikiusi bastioninio tipo tvirtovė Europoje.

Ko gero įdomiausia buvo ekskursiją į didžiąją Daugpilio sinagogą, kurioje mus pasitiko nedidelio ūgio, elegantiškas, šmaikštus žydas vardu Jozefas. Apžvelgę istorinius stendus kiemelyje, susipažinę su žydų gyvenimu mieste ir juos ištikusia tragedija įėjome į 1850 m. statytą, ne taip seniai restauruotą šventovę. Pirmą kartą mačiau altorių primenančią spintą, kurioje laikomos Senojo Testamento knygos – toros. Taip pat baldakimą – altaną primenantį balkoną. Iš arti mačiau šventraščio ritinėlius, tas močiučių pasakojimuose minėtas mistiškas kaladėles, kurias odinėmis virvutėmis prie kaktos prisiriša ir linkčiodamas meldžiasi šeštadienį kelionėje užstrigęs žydas. Apžiūrėjome moterų vietas antrame aukšte, kur įrengtas mažytis muziejus, vyksta edukaciniai užsiėmimai moksleiviams. Keista, kad tebėra Georgijaus juostomis apjuosti stendai su antrajame pasauliniame kariavusių krašto žydų fotografijomis. Nieko nuostabaus, nes pačiame miesto centre stūkso didžiulis monumentas žuvusiems sovietų kariams su rusenančia amžinąja ugnimi.

Netoliese elegantiška, gal net linksma skrybėlėto miesto burmistro Pavelo Dubroviko skulptūra, Kraštotyros muziejaus, Vienybės namai ir stipraus naminio gėrimo – „šmakovkos“ istorijos muziejus. Ne tik istorijos bet ir pažinimo, kur galima išgerti įvairių rūšių gėrimo. Paprastai tariant, tai naminės degtinės gamybos ekspozicija. Niekuo neypatingas, vien padėvėtais drabužiais užverstas turgus, taip mielai zujantys tramvajai ir Šventovių kalva, kurioje stūkso net keturios skirtingų konfesijų šventovės – Martyno Liuterio katedra, Švč. M. Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, Kankinių Boriso ir Glebo katedra bei sentikių maldos namai. Pietų susėdome senienų ir įdomių niekučių prikimštame rūsyje – kavinėje „Gubernatorius“. Nors buvo gardu, smagu, bet prabėgo daugiau nei valanda taip brangaus laiko. O po tau jau kelionė namo, nes darbo diena, trumpa ta diena, baigėsi – visur uždaryta, niekur nebepakliūsi. Būtų smagu buvę pasižvalgyti kituose muziejuose, apsilankyti senovinių šratų muškietoms liejykloje, Latgalos zoologijos sode, gal net senajame kalėjime. Nors dar galėjome pasivaikščioti gatvėmis, aikštėmis, tačiau jau traukė namo. Dar stabtelėjome mažesniame miestuke, parduotuvėje kur mažiau spūsties ir nusipirkti lauktuvėms kokio nors įdomesnio sūrio ar per amžius garsių saldainių „karvutė“. Taip pat jaukią valandėlę praleidome Rokiškyje – besileidžiant saulei pasigėrėjome dvaro rūmas, tvenkinyje plaukiojančiomis juodomis gulbėmis, bažnyčia, senamiesčiu ir šen ten betupinčiais linksmaisiais kiškiais.

Autoriaus nuotraukose:

Prie Konstantino vartų Daugpilio tvirtovėje...

Baltasis žirgas – tvirtovės įžymybė

Šventovių kalvoje

Didžiosios sinagogos ūksmėje su istorijos žinovu Jozefu