Raimondas Guobis
Ketvirtadienio - liepos 28-osios ryte nedidelis būrelis anykštėnų palydėjo keliolika baidarėmis išplaukiančių į istorinį žygį žemyn upe, atminti 1936 m. vasaros kelionei, kuomet rašytojas Antanas Žukauskas - Vienuolis su sūnumi Stasiu baidare iš Anykščių nukeliavo nepaprastai toli - iki Kauno, mat ten turėjo reikalų.
Po to Baltijos jūros traukos paveikti nuplaukė net iki Klaipėdos bei Šventosios. Aukštaitijos Šventąja kelionę pradėjęs užbaigė tolimojoje, mūsų jūrų Šventojoje.
Prologas
Mažai kas žino, kad anykštėnas Antanas Žukauskas-Vienuolis buvo ne tik geras vaistininkas, rašytojas-klasikas, muziejininkas, kelionių vadovas, nepailstantis senų istorijų pasakotojas bet ir kultūringo poilsio bei kelionių vandens keliais puoselėtojas bei dalyvis. Dienos ar dviejų kelionės vandenimis jam buvo grynas malonumas. Savo baidare ypač mėgdavo leistis iš aukštupio į Anykščius, kokioj nors paslaptingoj pašvenčio vietelėje, kad ir prie legendinės Latavos, Karalienės kapo kalvos papėdėje sustodavo atokvėpio, net apsinakvodavo. Bet kartą išsirengė į gerokai ilgesnę kelionę, mat atsirado reikalų Kaune. Vykti į laikinąją sostinę sumanė tuokart ne važiuoti autobusu, bet plaukti baidare. Irdamiesi irklais, jei palankus vėjas iškeldami burę, vasaros šiltmetyje nakvodami tiesiog ant žemės, patyrę keisčiausių nuotykių - tiesiog rankomis sugavę nemenką lydeką, prieš Šventosios ir Neries santaką net apsivertę, laimingai pasiekė didįjį Lietuvos miestą Kauną. Reikalus sutvarkę nusprendė leistis Nemunu žemyn. Ir taip panoro iki mylimosios Baltijos nukakti. Pasiekė Kuršių marias, priplaukė Klaipėdą, po to jūra, kuri buvo ganėtinai rami, pasiekė netolimąją Šventąją, kur tuo metu vyriausybė rūpinosi įrengti uostą. Super kelionė. Po to, būta dar daug plaukiojimų, bet tokių tolių jau niekad nebepasiekė. Gerokai po karo A. Žukauskas - Vienuolis pasirūpino įkurti jachtklubą Plateliuose, prie puikaus ežero kažkiek primenančio mūsų Rubikius. Šiame miestelyje tuomet gyveno ir vaistinėje dirbo jo sūnus Stasys Žukauskas. Nežinia kur dėjosi rašytojo baidarė, kaip nežinia koks likimas ir kitų anykštėnų kelionių vandenimis tarpukariu entuziastų lengvųjų laivelių - baidarių likimas. (Beje, būtų labai įdomu jei anykštėnai žinantys apie plaukiojimus baidarėmis tarpukariu ar tuoj po karo, žinantys apie tų laikų mažųjų laivelių likimus paskambintų man tel. 869800534.)
"Dausuvos" kelias...
Į mūsų "Dausuvos" pagarbios atminties ekspediciją susibūrė trys anykštėnai, mano pakeleivė Ana iš Sankt Peterburgo, pora vilniškių skautų ir dar keletas jų bičiulių. Viso labo net 12, tarsi kokių upės apaštalų, keliautojų pulkelis. Nusifotografavus prie čia pat krantinėje esančio A. Žukausko - Vienuolio paminklo, atrėmus į jį baidarių irklus, visi nusileidome visai prie upės, prie darnia eile išrikiuotų baidarių. Priėmus palydinčiųjų linkėjimus, rėmėjų dovanas, simbolinį juodos duonos kepalą, ir kitokį gėrį, bei tarus keletą žodžių - kas kaip ir kodėl. Prisiminus kelionių baidarėmis ir kitokiais laivais Šventąja istoriją, nuostabiuosius baidarininkus, vandenų tyrinėtojus, profesorius Steponą Kolupailą ir Kazimierą Pakštą bei pernai metų "Dausuvos" ekspediciją su finaline konferencija "Lydys". Taip pat pastebėjus, kad anykštėnams trūksta jūrinėms tautoms būdingo dinamiškumo, kuris matyt ir lėmė, kad nuo šio žygio veik visi kviestieji kratėsi - vienam reikalai, kitam neužbaigti darbai, trečiam kliudančios bėdos bei džiaugsmai. Bet yra gi vilties žmones į keliones upe įtraukti, išbudinti...
Žemyn upe...
Nuo Vyskupo Antano Baranausko tilto, nuo kairiojo kranto šešių spalvingų laivelių flotilė, raudonosios "flagmano" baidarės vedama pajudėjo tuoj tuoj po dešimtosios valandos. Užutilčio meldynuose tėkmės erdves suradę greitu tempu pasileidome žemyn - juk plauksime tik vieną dieną, nors ir iki pat saulėlydžio, taip buvome sumanę, bet vis vien norėjosi nuplaukti kuo toliau... Vos įsmukus į kvapsnų ir teatrališką Šilelio prieglobstį, tolumose dundant griaustiniui užgriuvo liūtis. Neregėtai stipri, bet laiminga, nes "flagmano" ir dar dvi avangardo baidarės buvo jau prie "Nuotykių parko" namelių, tad pasinaudoję nepaprastai patogia prieplauka iššokom į krantą ir pastogėje nuo lietaus didžio pasislėpėm. Bendrakeleivius veikiai užlaikė reikalėliai - bėdelės, o mūsų "raudonoji strėlė" narsiai nėrė pirmyn. Ana, nors pirmą kartą plaukianti tokiu laiveliu, puikiausiai yrėsi. Ištverminga ir drąsi, kupina atradimų ieškotojos dvasios, net sulyta, vandeniu apsitaškiusi neprarado geros nuotaikos. Greitai šmėstelėjo pakrantėse lajų tako bokštas, kiti orientyrai, driekėsi džiunglėmis, tarsi Amazonijoje suaugę meldų ir kitokios rūšies vešlios upių žolės "girios", didžiulės medžiais ir įvairiaspalviais žolynais apaugusios salos. Kokia netvarka, kad jos niekur nesužymėtos ir vardų neturi. Gal mes net atradėjai jų būtumėm. O jei aprašytumėm ir išmatuotumėm, vardus sugalvotumėm, įteisintumėm, tai visi tas salas ir turėtų taip vadinti? Įdomu, kokia gi yra mūsų upių teisė? Bet mes juokaudami bandome salas krikštyti. Šita tebūna "Margoji", ana - "Pomidoro", o štai ta - "Gardžiosios dešros", kita gi jau - "Bukojo peilio"...
Žemiau legendinio malūno
Čia kadaise buvęs Peslių malūnas, kairiajame krante - betoninių pamatų liekanos, šiek tiek šniokšti bandanti srovė, o dešiniame krante - "Kankorėžio" civilizacija. Mini sijonu pasipuošusi, energinga, jaukiai besišypsanti, po neseno vakarėlio apartamentus betvarkanti ponia. Kambarių grožis, baldų stilistika tikroji, žalumu per langus švytintis šilas. Baidarė neria žemyn ir visai netikėtai iš saulės apšviesto debesies pakraštėlio veik kibirais - didžiuliais, į vandenį kulkosvaidžio belsmu krintančiais lašais siūbtelėjo ant mūsų lietus. Sušlapom iki juoko - greit švystelėjusi saulė džiovino. Ir vėl salos, meldynai, pakrančių tankynės, krūmai su medžiais susipynę - nepraeisi, neišbrisi, džiunglėmis mirgėjo, rodėsi, kad štai ten trekštelėjo šaka ir nukūrė tylai sėlinęs, grobio tykojęs gepardas...
Grakščiu skrydžiu pakilo garnys, tuoj ir kitas, aukštyn nėrė ir dvi gulbės. Vetygalos atodanga, valtimi kažkaip keistai plaukinėjęs, sukinėjęsis, net atsistojęs - kažko upės dugne ar tik pakrantėje besižvalgantis vyras. Spindėjo jo upinė valtis vandens žalsvume, švytėjo be jokių išskirtinių žymių - liesas ir pailgas veidas, pilkšvi drabužiai. Pasirodo persiyręs, sugrįžęs iš anapus upės - iš kairiojo kranto, ten dosniame gėrybėmis miške grybavęs, gerokai voveraičių prisirinkęs. Virintos žiotys gerai pastebimos. Smalsu, tad iriamės kelias dešimtis metrų į tą visai vandeningą tėkmę - juk jau kuris laikas stipriai lyja. Darėsi įdomu ar toli tos, baltas uolas primenančios, smėlio atodangos, bet tuo kelią pastojo virš upelės nudžiuvusiais stuobriais pilkuojantys šiekštai. Sukome atgal į didžiąją, vis platėjančią Šventosios tėkmę.
Didupė, ir ežerų dvasia
Neregėtas upės plotis, didupė tikriausia, tarsi svajonė, tarsi visai šalia plytinti, gyvuojanti paslaptis, pasaka rojaus nematyta. Žolių jau neypatingai daug, bet jos tokios tapybiškos, švelniomis, mistiškomis salomis, krūmynais upiniais suaugusios. Tamsiais šešėliais neriančios tolyn žuvys, vis pulkais, retai - po vieną. Kai kurios labai didelės. Tėkmė veik ežeru stūkso, srovės jau nebesijaučia, tad reikia vis smagiau darbuotis irklais. Plaukti tarsi pliūpsniais - gerokai pairus padėti irklus ir klausytis, stebėti aplink pulsuojantį gamtos žavesį. Užpelkėjusiais atvašynais tyvuliuojantis tvenkinys, kairėje - nežinia kokiomis kontūro grožybėmis, kaip toli besidriekiantys žolių pasauliai - su paslaptingais liūnais, šiltomis lagūnomis, mielais užutekiais, ežeruose gyvenančių, ir čia vietinių paukščių balsai bei siluetai. Visai šalia dešiniojo kranto ir mūsų laivės drąsiai plaukiantis, retsykiais paneriantis, bet labai greitai vėl vandens paviršiuje pasirodantis, savo elegantišką, smailiasnapę galvą išdidžiai kraipantis, vandens gelmes mėgstantis paukštis naras. Žinoma,kad išdidus - į Anos nusviestus bandelės gabalėlius net nepažiūrėjęs. Pagalvojau, kad vertėtų tuos "džiunglynus" patyrinėti, kokie ten augalai auga, kokie paukščiai gyvena, kokie atskrenda, kokių dar gyvių ten esti, aprašyti, žemėlapius - planus nubraižyti. Tikrai puiki vieta ilgiau pabūti, gamtovaizdžiais pasigėrėti, po tuos vandens labirintus laiveliu plaukiant paklaidžioti. Nuostabi būtų iškyla. Vėjo beveik nėra, bet matyti erdviausiuose tvenkinio platumose šiek tiek raibuliuojančios, švytinčios, "svidenančios" bangos, sidabrinė, prieš lietų žemėn besileidžianti migla. Ir visai visai netikėta - jau už posūkio vandens platybių tolumose atsivėrusi Kavarsko hidroelektrinės panorama.
Užtvankos dvasia
Iriamės arčiau dešiniojo kranto, nes žinome, kad tuo pakraščiu persitempsime laivelį. Sparčiai artėjame, slystame lygiu, pilkšvu vandens paviršiumi, kurioje angeliškai baltuoja trys gulbės. Pasiyrus dar dešiniau iš lėto, vis labiau atsidengdama, kaip legendoje, švystelėjo visu grožiu bažnyčia - jos stogo plokštumas, riteriškai tiesus bokštas, tarp medžių vos vos švytuojantys miestelio mūrai, mediniai namukai, tiltas. Visi tie vaizdai kažkaip žemai - tarsi po kojomis. Aukštai pakilęs Kavarsko užtvankos vanduo, visai nemenkos hidroelektrinės turbinas suka - hidroenergiją, taip sakant elektrą gamina. Baidarę užtempiame į neaukštą čia krantą, žvalgomės aplink užtvanką, užsiropščiam ant jos liepto, žvelgiam kaip pro pralaužtas betoninės užtvankos ertmes šniokšdamas krinta žemyn vanduo. Ana gamtos stebuklų užburta staiposi ant lieptelio ir matome kaip vis artėja vieniša gulbė. Sugauna dideliu snapu į vandenį įmestą duonos gabalą, antras krenta dar arčiau, trečias visai arti. Ir įsitikinom, kad sutikome ko ne naminę gulbę, duoną tiesiog iš rankos lesančią. Mikliai aplink užtvanką patempiu baidarę, vėl neriu į vandenį, ir dešine pakrante, leidžiamės miestelio pakraščiu. Tiltas, kuomet lendame po juo betoninės konstrukcijos džiugu aidu sugauna balsus, tarsi sveikintųsi, tarsi norėtų, kad mes savo šūkaliojimais tą aidą vis gausintumėm. Kairiau, nendryne, tarsi žvalgas tūno meškerę ištiesęs žvejas. Dar du žvejai prie patogiausios krantinės kilbukus vilioja. Berniukas - jaunasis šaulys, kartu žygiavome Andrioniškin, Niūronys, tai ir kaip senam pažįstamam, "tėvynės labui" pasaugo baidarę.
Paulina ir didžia liūtimi vainikuotas finišas
Mes gi su didžia energija Paulinos namus užgriūnam, šeimininkę iš popiečio miego prižadinam, bet ir pradžiuginame. Ši jaunatviškos nuotaikos, jau solidaus amžiaus moteris, buvusi mokytoja, puiki bičiulė nudžiunga. Pavaišina mus, du atitrūkusius nuo didžiosios grupės keliauninkus kava, aprodo savo vasaros pasaulio karalystę. Mistišką jau krituoliais obuoliukais turtingą sodą, šiltnamių džiungles, ir jų vaisius. Vienas kitas agurkėlis bei pomidorėlis į mūsų skrandžius tuoj pat pakliūva. Jau pati liepos pabaiga ir augintojų triūsas gardžiomis dovanomis pavirsta. Sprendimas: pabūti "trise valtyje..." Sėdame į baidarę visi kartu, gerąją bičiulę patogiai įkurdiname ant žaibiškai iš visokio gėrio "suimprovizuoto" suolelio per vidurį. Upė čia didelė, net ir srauni - nepamirškime, kad po liūčių dar ir gerokai virš pusmetrio pakilusi. Dešinėje veriasi platus slėnis, persirengimo kabina, suoliukais ir dar kažkuo "apginkluota" poilsiavietė ir keletas joje bevasarojančių piliečių. Tolumose už krūmynų pasirodo bažnyčios bokštas, šveicariškas laikrodis jame, muša kažkurios popiečio valandos "puselę". Dešinėje aukštas, ir kuo toliau vis aukštėjantis ir šviesėjantis krantas su išlakių pušų šilu. Grožybė neregėta, kai tas šilas ramiame vandenyje, kaip veidrodyje paveikslu tikriausiu spindi. Važiuojame tyliu vandeniu iki mažo užutekio, kuriame stačių krantų "kanjonu" į Šventąją įsilieja Judinio upelis. Tada vėl prieš srovę - atgal į Paulinos bazę, jau parvežti mūsų iš Anykščių skubančio Valentino laukti. Ir vos tik jis pasirodė, laivelį ant automobilio stogo užvertėme, smogė didžiu dinamizmu turtingas lietus, didžiulė liūtis. Mūsų bendrakeleiviai, patyrusių skautų vedami dar buvo užstrigę kažkur tvenkinyje, jų nebesulaukėme. Jie prie Kavarsko gi ir nakvojo, ir kitą dieną stovyklavo. O mes žvelgėme į neregėtą, didžiausią šių metų liūtį, bet buvo šviesu širdy per lietų... Juk mūsų upeivius - kelionių baidarėmis pirmeivius pagarbiu žygiu prisiminėm, paminėjom ir pagerbėm.
Autoriaus nuotraukos:
Tikriausia vertybė - jubiliejinės kelionės Antaną Vienuolį-Žukauską prisimenant afiša su jos dalyvių parašais...
Prie irklu "papuošto" A. Žukausko-Vienuolio paminklo - su "flagmano" baidarės keliautoja Ana.
Karališkai raudona "flagmano" baidarė neria po vyskupo A. Baranausko tiltu.
Platu ir žalia...
Sidabriniame nutolstančio lietaus sidabre praplaukiant didžiųjų salų archipelagą.
Naras - drąsus ir išdidus.
Štai ji, didžiai nustebinusi naminio paukščio drąsa, laukinė gulbė.
-
Paskelbta: 2016 m. rugpjūčio 3 d.
-
Peržiūros: 3688
Naujausi straipsniai
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena
- Narsiojo Jono takais...