Laisvės dienai - kairiojo kranto maršas

Raimondas Guobis

Sutikdami Lietuvos nepriklausomybės atgimimo - kovo 11-osios šventę, Utenos 9-osios pulkininko Prano Saladžiaus rinktinės Anykščių Dariaus ir Girėno 901-os kuopos jaunieji šauliai, kartu su vade Rūta Meliūniene, dar trejetu vyresniųjų, man uoliai keliavedžio ir istorijų pasakotojo pareigas vykdant, kovo 12-osios rytmetį žygiavome iš Anykščių į Kavarską.

Prisiminėme to krašto istoriją, smagių nuotykių ir potyrių laimėjome. Išmanieji matuokliai fiksavo, kad žengėme apie 30 tūkstančių žingsnių ir įveikėme beveik dvidešimties kilometrų kelią.

Aikštės įkvėpimas

Anykščiai, aikštė, paminklo Laisvei spindesys, ryškios ir taurios tautinės ir istorinės vėliavų spalvos, simboliai brangiausi, žalių šauliukų uniformų margumynas. Žodis laisvei, žodis vilčiai ir žygio dvasiai. Taisyklinga vora žengiame Vilniaus gatve, pro aukščiausią Lietuvos bažnyčią, kurios šventoriuje boluoja kryžius sukilėliams. Gryniausia istorija iš 1863 m. kovų, prasmingi įrašai ir vaizdiniai - kardas, kirvis, dalgis - ne įrankiai bet ginklai prieš pavergėjus...

Tremtinių kryžius...

Gatvė, kuria 1919 m. gegužę į Anykščius įžengė lietuvių savanorių kariuomenė, išlaisvino nuo bolševikų. Tuomet kūrėsi lietuviška valdžia - komitetas, valsčius. Vilniaus gatvės pabaigoje, prie kapinių respublikos epochos pabaigą simbolizuojantis Tremtinių kryžius. Įstabus liaudies meistrų Jono Tvardausko ir Liudo Tarabildos kūrinys. Daugybės kankinių siluetai, o įprastoje Kančios vietoje - kenčianti lietuvė motina su mirusiu kūdikiu ant kelių. Prisimename sovietinių okupantų piktadarybes, jų vykdytą tikriausią tautos genocidą - planingą naikinimą. Dešinėje pasilieka Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių kapinės.

Šilelio mitų svaigulyje

Per gaivų šilą vingiuojantis smagus kelelis - slėniai ir kalnai, šilo dvasia, patvinę pavasario upeliai, įstabūs jų slėnių "konjonai", žymiausias jų - Šlavė. Triukšmą pakelia kėkštas, kažkur tolumose klykauja suopis. Greitai švysteli iš po pušų viršūnių Lajų tako bokštai, tautinės juostos margumyno jausmas. Puntuko akmens legendos ir tautos didvyrių Dariaus ir Girėno atminties valandėlė. Įsiklausymas į jų testamentą, kuriuo ir mus kviečia ryžtis ir aukotis, savo žygiais stiprinti ir garsinti jaunąją Lietuvą. Elegantiškas lieptas, šventųjų ąžuolų įkvėpimas. "Perkūne, dievaiti, apsaugok aukštaitį..." Puntuko sentikių, pirmųjų braškių augintojų prisiminimas, tyli Ariko kolonija, kur jis dabar tas išdykęs sentikių rusų palikuonis? Pilkas siauras plentas apžvelgti akmens ir pasikarstyti Lajų tako labirintais skubančių automobilių retas gaudesys, miško garsai, dešinėje - buvęs Gegutės uosis, ten tolėliau dešinėj snaudžiantis tamsių spygliuočių apsuptyje Budragaidžio ežerėlis. Daugybė rietuvių kvapnių dar jaunų rąstų, kaip ir vyskupo Antano Baranausko laikais šilelį kerta, niokoja, vis dėl šventojo miško nevertos menkos monetos. Pakalnėn mus jau didysis plentas veda į slėnį kuriuo Virinta virvena. Tiltas ir padangėse - mus sveikinantis didžiulis pulkas į namus iš šiltkraščių sugrįžtančių laukinių ančių. Jų išsidėstymas danguje - tobuliausia, mums laimę pranašaujanti pasaga. Malūnas, tilteliu perėję įsukame dešinėn per nedidelę gyvenvietę, pro snaudžiantį tylų malūno mūrą, aukštyn, tolyn, kalvomis ir lygumomis...

Aname Virintos krante

Malūnas, jo naujas stogas spindinčiai ruduoja. Ten juk ne tik mala, medieną pjauną bet ir dar kažką daro. Vieškeliukas veda į kalną, veriasi šviesios tolumos. Pavirinčiai, štai ten, tame name Napoleonas Kalibatas gyvena. Tas pats kuris pokariu, dar Žvirblėnuose gyvendamas partizanus rėmė ir globojo. Tačiau neužsukam - nusprendžiame, kad nėra namie - automobilio kieme nematyti. Dar aukštyn, ten kur virš pilko arimo čyrena vyturys. Miestiečių vasarnamių sodybos, užtvara, akmenys pakelyje. Atokvėpio valandėlė, dauguma susėda, traukia iš kuprinių sumuštinius ir kitokį gėrį, malšina alkį ir troškulį. Ūkininkaitis nuo Kurklių, Antanas traukia iš kuprinės ir vaišina sesutės Monikos keptomis bandutėmis su obuoliais. Baltas automobilis rieda priešais mus, žengiame tolyn. Šen ten bala, bet visur kitur sausa - kelias žygiuoti puikiausias, tačiau bent keliems kieti batai jau pratrynė kojas. Skausmingai, iki kraujo, tad tenka klijuoti ant nuotrinų pleistrus, ar net batus pasikeisti. Šypsena kančią maskuoja, tačiau keistai statomos kojos - išduoda. Po kurio laiko bus atsiminimas, išgyvenimas puikiausias. Kryžkelė - taisyklinga, kaip kryžiaus kryžma ir tamsus, samanomis išklotas miškas. Paslaptingu Vilkatėnų vardu pažymėtas.

Perėjus per tiltą - Kavarskas

Tikriausi tyrai, nežinia, juk gal galima būtų žengti tiesiau, per pievas miškelius, bet gaila būtų jei mūsų šaunuoliai peršlaptų... Keliai šakojasi, bet mes kertame kuo tiesiau, kairėje - pakelės kryžius, neaukštas, rudai dažytas. Ir, pagaliau, išlendam į šviesiai smagų, erdvų, bet duobėtą, šen ten balučių akimis marguojantį vieškelį. Mūsų vora išsitempia, bet perėję dar vieną laukymę vėl krūvon susispiečiam. Kietu akmenų grindiniu dardanti nuokalnė, tiltas ir drumzlinais vandenimis srūvanti Šventoji. Kadaise buvęs keltas, jo poezija ir galimybės atstatyti Pirmojo karo metais sudegintą tiltą. Pasakoja, kad turtingasis geradarys Pranas Kalibatas dosniai rėmęs atstatomą bažnyčią, visuomenines organizacija ir kitus gerus darbus, norėjo pastatyti gelžbetoninį tiltą, jau planus derino, kai kas iš kavarskiečių net juos matė. Bet tik po karo gerokai stojo čia gelžbetoninis tiltas. Tad, per jį žengiame į Kavarsko miestą. Juozo Tumo - Vaižganto gatve žygiuojame į kalną, ten kur bažnyčia aukštą bokštą kelia. Pro šventovę, Šaltinio gatve, kylame į kalną, į žaliąjį klebonijos namą, kur mūsų laukia trys besišypsančios moterys ir šiltame kambaryje parengta klebono Nerijaus Vyšniausko arbatėlė.

Gerieji žmonės...

Krosnelėje linksmai traška ugnelė, jaukiai šilta, nusimetame viršutinius drabužius, valandėlei sukrentame ant minkštasuolių, atgyjame, atsigauname, tuomet jau sėdame prie parengto stalo - arbata, kava gaivinamės, sausainiais gardžiuojamės. Šypsosi Gabrielė ir Emilija, Vaida, Gabrielė didžioji ir Monika taip pat jaučiasi puikiai, Faustas, Antanas, Matas ir Lukas vyriškai santūrūs. Romas gudriai šypsosi, džiugesiu žvilga Rūtos akys, guviai žvalgosi Indrė ir tyliai savo mintyse, o gal Šopeno melodijų virpesiuose gyvuoja Regina. Primenu svarbiausius Kavarsko istorijos bruožus, kalbas apie Radvilas, Oginskius, bažnyčios statybas ir didžiąją jos gaisro tragediją 1915 m. vasarą, gėriuosi P. Kalibato dosnumu ir jo gebėjimu turtų saviesiems negailėti. Tuomet į jaukiuosius namus užeina Kavarsko seniūnas bei "Šaltinio" užeigos savininkas Algirdas Gansiniauskas, žygeivius gardžiausiais kulinarinio paveldo koldūnais vaišina. Dar ir apie miestelį, jo apylinkes, tradicijas pasakoja. Mūsų jaunimas gi didįjį gardėsį su grietine ir spirgais pagerintą uoliai vartoja, įdėmiai pasakojimų klausosi, šio to paklausia. Atsisveikindami šauliškai dėkojame ir tris kartus sušunkame "Ačiū". Tuomet laiptais prie šventojo šaltinio leidžiamės, dar monsinjoro Alfonso Svarinsko įsteigtame Partizanų parke, prie žalsvų, betoninių atminties kryželių po ąžuolėliais, žuvusius už tėvynės laisvę pokariu tylios maldos minute pagerbiame.

Gedimino stulpai, Vytis ir kitos įdomybės

Skaidriu vandeniu spindintis baseinas, čia buvusi mažutėlė hidroelektrinė Pr. Kalibato pramanas - kaip ir modernūs ligoninės, parapijos - šaulių salės statiniai, kaip gale miesto balta viltimi švytintis aukščiausias Lietuvoje betoninis kryžius. Postamento žodžiai tarsi ir mums surašyti, nors prieš aštuonias dešimtis metų. O viskas prasidėjo tuomet, kai kavarskiečiai sumojo atstatinėti didžiojo karo metais susprogdintą, sudegintą bažnyčią. Prakutęs Amerikoje, farmacijos versle, sakoma, milijonieriumi tapęs, dosniai saviesiems, jų reikalams aukojo. Ne tik bokštui tūkstančius atseikėjo, bet nupirko vargonus, daugybę skulptūrų, įrengė altorius ir juos papuošė tautiniais ženklais - Gedimino stulpais, Vytimi, sovietmečiu, didžiais griovimo ir tikėjimo persekiojimo metais išsaugotais. Kaip ir krašto išvadavimo iš bolševikų dešimtmetį žymintis, 1929 m. pastatytas triaukštis koplytstulpis. Bažnyčion jau nepatekome - mat, klebonas trijų parapijų šventadienio rūpesčiuose paskendęs, nors ir labai norėjo su mumis susitikti - negalėjo, o bokšto laikrodis iškilmingai išmušė trečią valandą po vidurdienio. Susirūpinom, gi, keliauti namo, ir tik kelioliką minučių palaukus, tarsi užsakytas, autobusas atriedėjo ir mes laimingai į Anykščius sugrįžom. Ten, viens kitam dėkojom, tėvynę Lietuvą minėjom ir išsiskyrėm iki balandžio pabaigos žygio partizanų takais Debeikių krašte.

Nuotraukose: