Raimondas Guobis

Didžiųjų kelionių, poilsio, pramogų metas dabar daugeliui - jau gerai įšilęs pavasaris arba auksinė vasara. Anksčiau, kolūkiniame kaime gyvenantys butėniečiai į ekskursines keliones leisdavosi tik žiemą, kuomet nėra svarbių, neatidedamų sezoninių darbų. Ko gero pati įsimintiniausia kelionė sovietmečių buvo 1975 metų sausio 17 - 21 dienomis, kuomet daugiau nei trys dešimtys kolūkiečių lankėsi Maskvoje.

Išliko to nepamirštamo įvykio, daugeliui tikriausio nuotykio, fotografijų. Dauguma prie Borodino panoramos kupolo nusifotografavusių jau mirę. Nesunkiai pažįstame jų veidus... O ką apie šią  kelionę prisimena gyvieji? Pažymėtina, kad į kelionę, pasižiūrėti kas įdomesnio didžiosios imperijos sostinėje vyko net šeimomis, kartu keliavo ir vyrai ir moterys: Aldona ir Petras Rimkai, Genė ir Donatas Rimkai, Rimanta ir Kęstutis Žvirbliai. Pastarieji man plačiau ir papasakojo apie amžiaus kelionę.

Skridę orlaiviu, tokiu nedidžiausiu, gal Tu - 134. Nebuvo nei kiek baisu, nes visą lėktuvo saloną užėmė tik savi žmonės - teroristinis aktas neįmanomas, o apie sovietų sąjungoje krintančius lėktuvus niekas nebuvo girdėję. Jei kur ir nukrisdavo, tai apie tokias nelaimes nepranešdavo.

Vos valanda skrydžio ir jau Maskvoje. Kur buvę? Borodino panorama, Liaudies ūkio pasiekimų paroda, visos įdomybės Kremliaus kieme ir Raudonojoje aikštėje. Nors Lenino mauzoliejuje nebuvo - buvo pasakyta, kad norint pamatyti balzamuotą proletarų vado kūną tektų stoti į eilę anksti, anksti ryte, ir stovėti kelias valandas. Dauguma nusprendusi, kad ši įžymybė nebūtina. Pakako pasimėgauti besikeičiančia kareivių sargyba, žvilgtelėti į didįjį varpą, didžiąją partranką. Ko gero labiausiai nustebino metro. Tie grietai judantys, į giliausius, net kelių aukštų požemius nešantys laiptai, švytinčios marmuru stotys, skriejantys traukiniai. Vieną vakarą. praleidę Tautų rūmuose koncerte - rusų liaudies ansamblis dainavo, grojo balalaikomis, armonikomis, trypė "kazačiokus" ir kitokius šokius.

Apsipirkti norėjosi, bet nors išvaikščioję mažesnes ir pačias didžiausias parduotuves - CUM-ą bei GUM-ą, nieko geresnio nusipirkti negavo. Žinoma - atsivežė apelsinų, dar kokių niekučių.

Mano moksleiviškame dienoraštyje išliko užfiksuota žinia, kad išvykoje dalyvavęs tėvelis iš Maskvos sugrįžo vėlų vakarą. Atvežęs apelsinų, žirnelių, šokolado ir lenkiškos degtinės. Matyt "Čysta vodka vibarova". 

Turistai iš "Mičiurino" kolūkio gyveno tikrai gerame viešbutyje. Įdomu, kad vyrai nakvojo su vyrais, o moterys su moterimis. Šeimos tarsi buvo atskirtos, nors daugeliui vyrui tokia tvarka patiko - vakarus leido linksmai, be "kontrolės", išgerdavo buteliuką kitą rusiškos "vodkos". Tuomet ryte norėdavo ilgėliau pamiegoti, sunku būdavo juos prikelti. Tačiau gėdos nepadarė, nepadaugino, nors jau grįžtant vieną triukšmingą šmaikštuolį įspėjo, patarė patylėti, nes gali nepriimti į lėktuvą...

Kęstutis pažymėjo kad, niekas jo ten nenustebino. Jau daug kartų buvęs, nes tarnaujant sovietinėje kariuomenėje dalinys buvo Orecho Zujeve Rusijos supratimu visai netoli - 80 kilometrų nuo didžiojo miesto. Tarnavęs vairuotojų, tai nuvažiuodavo tarnybos reikalais į bazes Maskvos pakraštyje, o sekmadieniais būdavo rengiami kareiviams "kultpochodai" - kultūrinėmis išvykos į sostinę. Kas norėjo pasikultūrinti galėjo keliauti elektriniu traukiniu vos ne kiekvieną savaitgalį.

Rimanta pažymėjo, kad kelionė buvusi puiki, gal net nuostabi, dėl to didžiai nusipelnė ekskursijų vadovas, mokytojas Jonas Katinas. To žmogaus negali pamiršti iki šiolei. 

Kelionė įsiminė dar ir dėl to, kad buvo su kuo palyginti. Gal prieš porą metų, taip pat žiemą kolūkiečiai buvo išsirengę ekskursijon į Kaliningradą. Išvažiavę "Lazu", užsukę dar pakeliui į Bijotus, apžiūrėję baublius. Pasak kelionės maršruto, nakvynė buvo numatyta gerokai prieš didįjį miestą -  mažesniame Zelinogradske. Tačiau kartu važiavęs apsukrus statybininkas Beinoris paragino važiuoti tiesiai į didįjį miestą, ten esą be vargo suras kur apsistoti, bus patogiau. Kaliningrade jis išlipo ir nuėjo pas savo artimuosius ir tiek jį tematė. Kur permiegoti naktį ekskursijos vadovu darbavęsis pirmininko pavaduotojas taip ir nesurado - sumanė nakvoti autobuse. O buvo žiema. Sušalo baisingai kojas, ypač moterys, nuolat ėję į netoliese esančią stotį pasišildyti. Vyrai ištvėrė lengviau, mat turėjo įsidėję šio to "dėl šilumos". Po nakties nieko nebesinorėjo apžiūrinėti, tik grįžti namo ir šiltai išsimiegoti. Nors buvo užsukę į zoologijos sodą,  dar kažkur...

Nuotrauka iš albumo: