Butėnuose veikia ansamblis pavadinimu "Bobakalnio aidai".

Skaityti daugiau...

Saugomas kaip dvarvietė (A 1406). Aukštas, praeityje labai vaizdingas kalnas. Butėnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1671 m.

Skaityti daugiau...

Raimondas Guobis

Šventoji

DSC03038

Visi mes iš Šventosios. Kurį Butėnuose gimusį, augusį ar čia prigyti bandantį bepaklaustum, kas kaime jam nuostabiausia, visi kaip susitarę prabyla apie upę, apie Šventąją. Nors kiekviena karta tarsi išsaugojusi amžių tėkmėje paskendusį, nepalyginamai gražesnį upės paveikslą, bet ir šiandien savotiškai susenusi, sumenkusi ir nuliūdusi upė spinduliuoja šventa šios žemės dvasia.

Pasak legendų upė tą vardą pelnė savo vandens skaidrumu, pakrančių grožiu, pirmykščiu šventumu. Katalikybei įsigalėjus imta pasakoti, kad vardas atsirado po to kai kunigas ligonio laiminti važiuodamas netvirtu ledu pasukęs su žirgu, ir Švenčiausiuoju į sietuvą nugarmėjo. Butėnuose gi kadaise nesupratingiems mažiams apie kūdikių gimimą aiškindavo, kad juos sugavę upėje...

Šventoji -  lietuviškiausia upė, ji  ilgiausia vien mūsų šalies teritorija tekanti upė. Iš viso 241 kilometras gražiausiu ežerų vėriniu perskrostos tėkmės, svaigių vingių, skardžių, sraunumų, sietuvų, užuolankų. Apie 6 - 7 kilometrus Šventoji teka pietiniu Butėnų žemių pakraščiu. 

Sakoma, kad ir pirmasis Butėnų gyventojas Butėnas apsigyveno trobelėje prie Šventosios, Čia pat,senos vinkšnos viršūnėje gyveno gandrai, kuriuos dar ir busilais ar tiesiog bucėnais vadindavo. Tai - jau iš lenkų kalbos, kur žodis bucian ir reiškia gandrą. Senuose, dar lenkų kalba rašytuose dokumentuose mūsų kaimo pavadinimas rašomas ne kaip kitaip, o Buciany. Reiškia - gandrai. Nenuostabu, kad šiuo metu sodžiuje šie paukščiai pamėgę - gyvena gal net septyniuose gandralizdžiuose, o vasaros rytmečiais jie savo kalenimu ilgiau pamigusius žadina.

Skaityti daugiau...

Raimondas Guobis

Tegyvuoja žuvys...

Upė ir jos žuvys, tai didi gamtos poezija. Atėjęs į paupį visada apsidžiaugi pamatęs žuvį. Ypač didelę, kaip ji žmogiško artumo pabūgusi neria į saugia gelmę.

Visais laikais senoliai vis prisimindavo, kad jų geraisiais metais tai nepalyginamai daugiau žuvies upėje buvę. Taip kalbėjome ir mes, tie kurie kibiųjų gružlių - kilbukų paprastomis, lazdyno kotais, meškerėmis po šimtą ir daugiau kasdien ištraukdavome. Gal net Dievas nežinojo kiek gi žuvų upėje tada buvo. Vėliau gi atsirado modernesnių, net brakonieriškų žvejybos įrankių, į upę pasruvo Utenos miesto pramoninės nuotekos, o kai pradėjo krėsti elektra, tai žuvelėms išaušo liūdnos dienos - mažai jų bepasiliko. Didelė nuodėmė šventai upei, nuodėmė bendruomenei, kad atsirado ir mūsų kaime augusių žmonių tapusių pragaištingaisiais "elektrikais".

Skaityti daugiau...

Butenų Ulyčela

 

Taj Butenų ulyčela

Stavi gražiai pastatyta

Unt kalnalio pastatyta

Žaliais medžiais apsadinta

Skaityti daugiau...

Algirdas Baronas

Būtėnai - nuostabus gamtos kampelis, kuriuo grožėtis visada gali...
Vaikystės každada mintais takeliais
Nubrauki ašarą, kada eini...
Savam rūke Šventoji skęsta,
Tėvelį, dalgį kalantį, girdžiu,
Mažytis tik miražas mano -
Šiltam glėby mamos guliu...

 
Gatvinis kaimas - ilgas, nedabėtas,
Laisvoj tik Lietuvoj asfaltas lietas.
Laikais kolūkio žvyras čia dulkėja,
Biednokas buvo gal, lėšų ir neturėjo...
 
Prie kelio senos kaimo kapinaitės -
Žmonių gyvenimai, darbai, likimai čia.
Kalnelis ašarom sūriom nuplautas,
Ir atminimui, laisvei aukuras sukrautas.
 
Dar Klyvis toks vardu yra
Gili griova, upelis jo dugne,
Kadaise čia tyri lašai lašėjo...
Kai vyrai kaimo su velniukais susidėjo.
 
Sakydavo, su laumėm dar draugavo,
Todėl lašus, tokius stiprius, išgavo.
Ūlyčioj tik vaikų daugėjo...
Nors moterys žinojo, bet tylėjo...
 
Toliau - miškelio apsupty, gražus
Yr kalnas Bobkalnis vardu.
Šventoji sava kilpa apkabina,
Pavasary baltam ievužem padabina...
 
Netali stavi dvi anerikanų gryčios,
Smetanas dar laikais statytas.
O kaimo kalvio, meistro gelažų,
Jau nematyti iš žolės nei pamatų...
 
Kai užlipi ant šito kalno,
Visi Janonys kaip ant delno..
Toliau Varkujai, Gerkonys, Debeikių bažnytėlė...
Jos balti bokštai liejasi, lyg vėlės.
 
Balčiausios ievos žydi upės pakrašty...
Geriausia gaspadinė buvo kaimo vidury -
Mažybiniu vardu, Ievutė, ją vadino..
Todėl, kad valgius nuostabiai gamino.
 
Vestuvės, pakasynos ar vaikų krikštynos -
Stalai nukrauti bus, nereiks adynos...
Ir sukasi virtuvėj mūs Ievutė,
Kaip danguje vikri kregždutė.
 
Tremty jaunystė nepalūžo,
Išliko gero, linksmo būdo..
Kartu kolūkio fermoj kiaules šėrėm..
Mama susirgo, užvaduot reikėjo.
 
Linksma bobutė mūsų Aneliutė...
Maži vadindavom - sena močiutė.
Ji balsų nuostabų turėjo -
Į šermenis giedoti visad ėjo.
 
Medžiotojas Antanas, dėdė Kūdrių,
Šventojoj niekada negaudė ūdrų.
Cukriniais runkeliais laukai klestėjo,
Kolūkis prašė sergėti... reikėjo..
 
Kolūkį valdė anykštėnas toks Kalčys.
Ar geras, blogas buvo - žmonės pasakys.
Buhalterė vyriausia buvo Adolfina.
Sakydavo, kad kolūkiečio širdį nuramina...
 
Kad ratai lenvgai suktūs, negirgžgėtų,
Kad traktoriai ilgai laukuos pupsėtų,
Mechaniką turėjom vyrą tvirtą - tai 
Krikšto tėvą Pakštą - vietinių išgirtą.
 
Dar muzikontų kaimas daug turėjo.
Visi kaip vienas grot mokėjo.
Laikai skambėjo šienapjūtėj nuo dainų,
Vestuvės ar krikštynos - niekada be jų...
 
Vilutis Norbertas armonika užgroja,
Jo peterburska rankose raudoja,
Gražia daina melodija pritars 
Balundžiai jo vartikliai debesį apvers.
 
Nutyla paukščiai, Algirdas užgroja kostantinka,
Čiulbėkite, ką natos jums netinka?
Agurko polka bus, sušunka mūs Tėvukas,
Gražia gaida pritars jam mūs Mamukas.
 
Baguslovas, Ramusius, Jūra...
Jų trio toks darnus - tarsi Šventoji srūva.
Per Jonines, ar gegužines paupy,
Dar muzika man skamba iki šiol ausy.
 
Lakštutės vakarais savas trėles tik suokė,
Jaunimas gegužines liksmas ruošė,
Žaliais berželiais ratas apkaišytas -
Polkutę šoks, kad liktum nesitryptas...
 
Dar liaudies meistrą mes turėjom,
Prakalbint medį Jis gražiai mokėjo.
Jo Donchikotas, paukščiai, slibinai,
Girtuoklis guli, kiaulė, kluone - buteliai...
 
Rašytojas Baltušis ranką spaudė -
Čia pas Tave gražu, jokia apgaulė...
Parduotas vasaras, brolau, skaitei?
Kaip Alyzu iš Zenono tapai?
 
Prisimeni, kai karvių bandą ganėm,
Basi per gruodą, tvartan varėm?
Bet man Valunta, tiesą pasakai -
Kaip kryžių butelin taip įkišai?..
 
Ė... dabar aš medį tik tašau
Ir Viešpaties sveikatos vien prašau,
Šitas kryželis, dar manau, palauks,
Atėjus laikui, jis visus priglaus...
 
Pasikeitė dabar Būtėnų kaimas,
Jaunimas groja ir dainuoja kitas dainas,
Anapilin išėjo daug šviesių žmonių,
Mums gaila, bet likusiems gyventi reikia ir be jų...
 
Gyvenimas - tarsi vandens verpetas,
Na, kaip Mačeikos mūsų sietuvos,
Stipri srovė susuks, išneš,
Ir, nežinia, kada ir kur Tave išmes...

Raimondas Guobis

Turtingiausias buvau

Tada, kai neturėjau

   Nei piniginės, nei raktų

   Nei dokumentų, nei jokių daiktų...

Skaityti daugiau...

Raimondas Guobis

 

Apie savo tėviškę,

apie Butėnus aš dainuoju

Apie giliu slėniu tekančią 

Pasaulio gimsmu kvepiančią 

Upę Šventąją aš dainuoju

Skaityti daugiau...
(1936 - 2017)

Ją dažnai vadindavo malonybiškai, tiesiog Marusia. Juk pati tikriausia rusė, sentikė iš kaimyninio Liepagirių kaimo.

Skaityti daugiau...

Pokategorės

Čia pateikiamos trumpos istorijos apie Butėnų kaimo gyventojus, kurie mus jau paliko.

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 35 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top