Raimondas Guobis

Praeitas šeštadienis Pašvenčiuose buvo paženklintas didžiomis šventėmis - didžiajame paupio kaime - Butėnuose švęsta "Butėnų diena" o Jononyse anapus Šventosios, kapinių kalne, buvusios dvaro bažnyčios vietoje - šv. Lauryno atlaidai. Didi pilnatvė, įprasmintas praėjęs, esantis ir ateinantis laikas...

Mano laivas tvirtas, svėdasinių bičiulių Egidijaus ir Romo nuo Alaušo ežero paskolintas, brolio Arūno sunkvežimiuku iki buvusios Decincinų ulytėlės Butėnuose nugabentas ir į Šventąją įleistas. Brangiu kroviniu apdovanotas - juk vežiausi Šv. Antano paveikslą - istorinėje Jononių bažnyčioje buvusio kopiją, dvi koplytėles Šimtmečiui įprasminti, piešinių rinkinį "Šventosios pakrančių paveikslėliai", tris vėliavas ir dar daug gėrio.

Laivas, man liauna, keturmetre kartele pasipiriant ir vairuojant lėtai slydo palaimingai giedriu upės paviršiumi. Mačiau kaip sprunka keistų šešėlių pabaidytos mažos ir didesnės žuvys, kaip tėkmės melodijas linguoja žolės, kaip menkas vėjelis dvelktelėjimu pašiaušia srovę, kaip palaimingai mirguoja medžių, krūmynų, žolynų lapai pakrantėse. Iki Jononių, iki Padvarės vingio ir dvaro prieplaukos nuvažiavęs išlipau į krantą, susinešiau savo gėrybes į kalną, valandėlę praleidau savo senelių Konstancijos ir Antano Guobių namuose ir vėl į kelionę. Išėjau į Butėnus. Ten kaime kiek pasižmonėjęs, artimiausius bičiulius, kaimynus aplankęs, į remontuojamus bendruomenės namus užsukęs, kopėčias ant pečio užsidėjęs nuėjau į kapinaites. Į senąjį klevą pačioje kalvos viršūnėje įkėliau kuklią koplytėlę su Nukryžiuotuoju, kuri švyti ir matoma net iš kaimo. Jos įrašas primena, kad per kančias pasieksime teisingumą ir tikrąją laisvę.

Jononyse sugrįžęs į kapinių kalnelį, bene į patį seniausią, samanotu kamienu beržą įkėliau koplytėlę su Rūpintojėlio skulptūra, dar pridėjau ir įrašą, kad čia stovėjo 1789 m. dvarininko Antano Jaugelio pastatyta Jononių dvaro bažnyčia, buvo švenčiami Šv. Lauryno atlaidai. Dangus blausėsi, ramybe spindėjo upė, jaunas žvejas jos lankste ant smėlynėlio įsitaisęs meškere viliojo ešerius - mat vėlyvais vakarais jie čia kimba. Rodėsi, kad tuoj tuoj dangų ims kryžminti žaibai, bet Perkūnas dievaitis nepasirodė...

Didysis šventadienis Butėnuose

Ankstyvas rytas prie Šventosios buvo sidabrinis, plaikstėsi ūkai, nuo senojo parko medžių krito skambėdamos rasos, iš vienišos dvaro eglės prieglobsčio pakilo raiba paukštė. Pirmiausia pasisveikinau su šventa tėkme į ją panirdamas, atsigaivindamas ypatingai dienai pasirengdamas. Persikėliau laivu per upę šalia buvusios salos ties akmenyne ir palei Pakapės pušynėlio pakraščiu nuėjau į Butėnus, į senąją ulyčią kur ties dar 1892 m. statytų Žemaičių sodybos kryžiumi buvo pulkelis į istorinės atminties žygį pasirengusių. 

Kėkštagalis - tą kaimo dalį prijungė gerokai vėliau, su senųjų obelų raudonšoniais saldiniais - dovana keliaujantiems, naujomis ir senesnėmis, galais į kelią atsuktomis gryčiomis. Plačiais toliais atsiveriantys Kudrių laukai, miškovežių išniokotas, rausvu molžemiu sustingęs kelias. Danutės Pupelienės pasakojimai ypatingi. Juk čia pat stovėjo mylimiausias senelio Jono Vilučio - Kanivolo vienkiemis, aplink gyveno jo kaimynai, nuostabiausi žmonės. Ten Pečiūrų, ten Antano Žvirblio-Ūsiaus, ten Tamošiaus, o ten Zemsko gyventa. Kuomet mūsų žemės buvo išskirstytos ir ūkininkai išsikėlė į viensėdžius, tuomet tame, toli į vakarus besidriekiančiame lauke įsikūrė keliolika ūkių, tarsi mūsų kaime atskiras kaimelis būtų atsiradęs. Nors rodėsi, kad ta sodybų didybė niekados neišnyks, račiau dabar gi tyrai tikriausieji palikę, nebėra nei vieno kiemo. Paskutinieji, labiausiai vakaruose, jau netoli Vilkinės buvo Antano Prūso bei Prano Prūso ir Antano Mikėno gyvenimai, nuo jų keliukas leidosi šilu į paupį, prie garsiosios Biržiečio brastos, tikriausios susisiekimo tarp Debeikių ir Svėdasų arterijos. Per ją riedėdavo vežimai ir didžiųjų atlaidų, prekymečių ir paprastomis dienomis. Srovės išnešta mūsų pakraštyje duobė tą senąją keliutę nukirto. Niekam gi ji ir nebereikalinga - eikliais automobiliais visi skrieja, patogiai tikėdami posakiu, kad tiesiai arčiau, o aplink greičiau.

Prisiminėme už upės esantį Gerkonių kaimą, Silvestro kalną, na ir upės dugne čia surastą minosvaidžio sviedinį bei jo susprogdinimo nuotykį. Milžinų kapai - du pilkapiai šile, juos dar 1910 m. bandė tyrinėti dr. Jonas Basanavičius, tačiau surado vietinių smalsuolių iškasinėtus. Šilo dovanos - ne tik kvapnumai, medžių, samanynų grožis, bet ir kelios saujos voveraičių. Iš kalnų tekantis upelis jau visai išdžiūvęs, tik smiltėta dauba keliutės vingyje. Jau ir Pamargavonė - stipruolio Liudviko Žvirblio namai ant kalnelio visai pakeitę savo veidą. Gaila, tačiau europinis remontas, patogumo ir grožio naujieji suvokimai surado ir čia kelią. Reto grožio Jono Juzėno įkurtas vienkiemis, tauriai patamsėjęs kryžius, jaukiai dūzgiančios bitutės, po klevo karūna švytintis betoninis 1939 m. pastatytas bei Žemės ūkio rūmų premija atžymėtas tvartas. Mudriapievė, anapus upės Puodžiunkiemis - kampelis su induistiška dabartimi upės vingyje. Linkių slėnis, paslaptingasis Bobakalnis, ant kurio stovėjo dar XVIII viduryje minimas ponams Komarams priklausęs dvaras. Žygeivio atokvėpis, o po to jau istorinė valanda kapinių kalnelyje. Maldų ir atminties valanda - Šv. Kazimiero litanija bei Butėnų kaimo gyventojų sąrašo skaitymas iš 1909 m. Svėdasų parapijos knygos, tuo metu sodžiuje būta gerokai daugu negu trijų šimtų sodiečių, tad skambėjo istorinių, dar vis išlikusių pavardžių garsas - Žvirbliai, Pakštai, Kazlauskai, Vilučiai, Juzėnai... Pradžiugino Algirdo Barono eilėraštis apie gimtąjį sodžių ir jo žmones bei kuklios koplytėlės Tėvynės Šimtmečiui atidengimo akimirka.

Aš nesuprantu...

Aš nesuprantu tų butėniečių, kurie nenori dalyvauti Butėnų dienoje. Jie suranda visokiausių pasiteisinimų, visokiausių darbų, jie gali net priekaištauti, kad programa trumpa, programa neįdomi... Mat juos kaip paikius šių laikų mokinukus ar nuo liberalizmo apsvaigusius jaunuolius reikia sudominti. O sudominti turėtų vien tik vardas - Butėnai. Juk tai mūsų tapatybės ženklas, tapatybės diena ar tik viena, didžioji tapatybės valanda. Ar begali pasaulyje būti kas nors svarbesnio, šventesnio negu susirinkti vardan Butėnų, vardan savo žemiškosios tėvynės.

Šv. Konstancijos perkėloje

Kaip aš laukiau nors vieno žmogaus, nors vieno piligrimo, kuris ateitų paprastu keliu, savomis - "apaštalų kojomis", šūktelėtų Padvarėje ties upe, dar kartą šūktelėtų, o aš išgirdęs nusileisčiau žemyn nuo dvaro kalvos ir valtimi, kaip kadaise darydavo mano močiutė Konstancija, perleisčiau per upę. Tyla, ramybė, tik retsykiais, vienas po kito, spalvotomis baidarėmis žemyn besileidžiantys turistai. Keliaujantys vandens keliu - Šventąja pasroviui. Kaip smagu: "Žemyn, upe..."

Laivo poezija, pagarba upeiviams, pagarba Konstancijai. Tad irdamasis, kartele palengva spirdamasis į dugną, kylu prieš srovę - didysis maršrutas iki Keliavietės, tuoj aukštėliau, prie viduryje upės įstrigusio stuobrio sukuosi atgal, leidžiuosi - "dreifuoju" žemyn.

Ant Perkūno kalno

Vakaro lietaus melodija

Pakermošin susirinkome senajame dvare, prie svarbiausiojo stalo šalia didžiosios pirties. Buvo čia ir valgių visokių, mėsų, traškių pyragaičių, kitokių saldumynų, gėrimų sveikiausių, linksminančių ir kleboniško "Krupniko". Mielai pasikalbėjome, jau paplaukioti upėje rengėmės, bet tas šaltas lietus, mano geidžiamiems keleiviams visai numušė ūpą. Nebeplauks, šalta, jaukumai pražuvo, nors ir švelnus bet jau lietus...

Kai kas jau namo keliauti pakilo, kitus vis stiprėjantis lietus į trobą suginė. Taip jauku buvo po tais senais mano senelių trobos balkiais, toje kambario ramybėje, tame jaukume savųjų tarpe. Tetulė Vlada, dėdienė Laima, mano Motinėlė, mano ir jaunesnės kartos giminaičiai. Kalbos, prisiminimai, taip tvarkingai, dar prieš vidurnaktį į mūsų namus nusileidęs miego sparnas... 

Apie Jononių senolę

Kuomet mes meldėmės Šv. Lauryno šventės Šv. Mišiose, visai netoliese, už didžiojo slėnio, prie šilo prisiglaudusioje aukštumėlėje, senoje sodyboje, šešėliuotoje vėsaus kambario ramybėje savąsias maldas šnabždėjo seniausioji Jononių kaimo gyventoja Filimona Vazulienė. Meldėsi vis apgalvodama apie visus mirusius ir visus gyvuosius, apie tuos kuriuos į savo eiles ir atsiminimų užrašus sudėjo. Apie pokario rūstybes, apie kraštą siaubiančius stribus, vardan Tėvynės į miškus išėjusius vyrus, apie Klajūną ir jo bendražygius, apie Jononių šile žuvusius, apie tuos, kurie dar gyvens ir, matyt, to, kas svarbiausia nepamirš.

 

Lietuvos Šimtmečio proga butėniečiai susirinko kaimo kapinių kalnelyje

 

Šv. Konstancijos perkėloje

 

Šiemet į Šv. Lauryno atlaidus susirinko visa kapa maldininkų

 

 

Iš dangaus pabiro smulkus lietutis. Šv. Mišių rimtyje. Iš kairės: Vlada Guobytė-Jurgelevičienė, Laima Miškinienė, Laima Guobienė ir Irena Guobienė

 

Skambėjo tautiškos, kanklėmis  grojamos Jolitos Novikienės melodijos bei Anykščių ir Svėdasų parapijų giedotojų giesmės

 

Iškilmei pasibaigus visi susibūrė bendrai nuotraukai...