Raimondas Guobis

Vyžuonų miestelyje, netoli Utenos, liepos 22 – 23 dienomis švęsti didieji Švč. Marijos Magdalietės atlaidai. Svarbiausia kraštiečių, parapijai priklauso ir bene dešimt Anykščių rajono pakraštėlyje esančių gyvenviečių, šventė šiemet ypatinga - miestelio centre, trijų kelių sankryžoje, pašventintas kraštiečio skulptoriaus Henriko Orakausko paminklas "Saulė", skirtas kunigaikščiams Radviloms ir krašto istorijai bei visų laikų vyžuoniškiams.

Kraštiečio Alvydo Malinausko iniciatyva įvyko genealoginiams tyrinėjimams, giminių istorijoms skirta konferencija ir dar daugiau įvairių vyžuoniškius bei svečius džiuginusių renginių. Taip Vyžuonos dar kartą tarsi ir aplenkė didžiausiu Radvilų centru Rytų Aukštaitijoje save dažnai tituluojančius kaimyninius Svėdasus, kur rugpjūčio viduryje minint 520 - ąjį miestelio gimtadienį žadama prisiminti kadaise Svėdasų dvarą valdžiusį pirmąjį lietuvį kardinolą Jurgį Radvilą.

Nepamirštama istorinio virsmo popietė

Šeštadienio popietę atvėrė eitynės, kur smagiausiai atrodė dvi būgnus mušančios, bei spalvingais skėčiais besidengiančios, pulkeliu žengiančios, mergaitės, solidi pora Radvilų laikų kostiumais pasirėdžiusių, miklių šokėjų porelė, taip pat pulkas susirinkusiųjų: su Utenos meru Marijumi Kaukėnu ir kitais politikais, klebonu Sigitu Sudentu, nenuilstančiomis ypatingų sumanymų skleidėjomis – Sandra Dastikiene bei Edita Grudzinskaite – Gruodis ir kitais kultūros darbuotojais, inteligentais, ūkininkais, paprastais piliečiais.

Miestelio aikštės kamputyje pastatyto išskirtinio grožio, bene trijų su puse metrų aukščio paminklo autorius H. Orakauskas jautriai kreipėsi į susirinkusius. Kalbėjo apie didžio paminklo besiskleidžiančio istoriniais Vyžuonų virsmais gimimą, paaiškino jame sudėliotų simbolių reikšmes. Apie be paliovos judantį, viską gimdantį vandenį, toks Vyžuonoms yra upelaitė Vyžuona su joje nardančiomis žuvimis, žalčiais, stebuklus dovanojančią žemę, žmones kūrėjus, kurie nors labai stengiasi, bet niekaip negali prilygti Dievo kūrybai. Apie istorinę vertikalę, link dangaus besistiebiantį medį, kurio šakos tarsi atskiri įvykiai, epochos, žmonių gyvenimai. Juk kaip šakelė ir jėgą, narsą, galybę bei puikybę simbolizuojantis kunigaikštis Radvilas, atsirėmęs į erelio atvaizdu paženklintą skydą, Radvilienė išdidžiai sėdinti ir beglostanti prijaukintą liūtę, už jų mistiškas krypuojančių, kaklus ištiesusių, matyt gagenančių žąsų pulkas. Gal aliuzija į Romos gelbėtojas. Nardančios žuvys, besiraitantys žalčiukai, žydų istoriją primenantis Dovydo žvaigždės akmenį ritenantis išrinktosios tautos barzdotas vyras, ir iš bendruomenės kilęs viską kas šventa išdavęs stribas prisidengęs veidą kauke, spaudžiantis rankose rusišką PPŠ automatą, gyvenimo virsmus laiminantis šventikas ir aukščiau visko plazdančią meilę simbolizuojantys du apsikabinę jaunuoliai. O virš jų jau dangus, saulė ir aukštybėse žaidžiantys, kaip kadais paaugliai berniukai, lankelius ant lazdučių ritenantys angelai. kūrėjas dirbęs su šviesia viltimi, kad praeities ir dabarties virsmuose atras save kiekvienas vyžuoniškis, kaip kad išrašytame tekste linkima: "Šviečiu tau/ Vyžuonų žemės žmogau/ Kad rytą savo tarme pasveikintum dieną/ Jėgų antplūdyje būtum žinantis/ Vakare skaidrėjantis upės vanduo/ Taptų tavo bendraminčiu".

Dėkojo, kad dar vienas jo kūrinys taip nuoširdžiai priimamas gimtinėje. Prisiminta, kad menininkas yra sukūręs skulptūras Rašytojų kalnelyje skirtas vyžuoniškiams kūrėjams Broniui Radzevičiui ir Antanui Masioniui, savo darbais ypač išpuošęs Kupiškio miestą ir dar daug Lietuvos vietelių. Puikus paminklas, kuris patiko ir Vyžuonose gyvenančiam menininkui, tiesiam ir teisingam vertintojui Algirdui Indrašiui. Šeštadienis tekėjo į vakarą - gausiai ir gaiviai lijo lietus.

Palaimintos piligrimystės keliu

Iš Svėdasų išriedant, jau nuo pirmojo Vilniaus vieškelio kalnelio žemyn besileidžiant ėmė skambėti į bažnyčią Viešpatį garbinti kviečiantys baltojo bokšto varpai. Veikiai išsprūdau nors ir į duobėtą, bet smagu plentą ir mikliai mindamas savo vyšninio „Fišerio“ pedalus pasiekiau Žaliosios tiltą. Stabtelėjau į Šventosios vagoje stūksantį didįjį akmenį, mielą tėkmę žvilgtelėjęs, dar smagiau, nes ir kelias pagerėjo, pakilau į Šventupio kalną. Ties kapinaitėmis čia besiilsintį Martyną Guobį prisiminiau, o ir šiai mintyse skriejo šviesūs atminties vaizdai. Apie močiutę Konstanciją, apie jos brolį Joną, kuris buvo savanoriu, gavęs žemės ją pardavė, Utenoje atvėrė restoraną ir su giminaičiais bei bičiuliais labai greitai jį prauliojo. Apie čia pat Bėdžiuose gyvenusį senelio brolį Praną Guobį, apie senelį Antaną, kuris Petrapilyje gyvendamas buvo miestiečiu patapęs...

Veikiai iš plento išsukau į senąjį vieškelį. Sekmadienio rytmetį Vyžuonos upelio slėnyje bundantis miestelis man, kaimyninės parapijos piligrimui, besistengiančiam būtinai pasukti iš seniausių laikų užsilikusiomis istorinių kelių atkarpėlėmis, smagiau atriedančiu dviračiu atrodė kaip Jeruzalės didybės verta šventvietė. Mat jau antra diena skaitinėjau 1483 metais tame šventame mieste apsilankiusio piligrimo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knygą „Kelionė į Jeruzalę“.

Magdalenoj...

Tikėtasi, kad didžiulis, tačiau iš tiesų elegantiškas, erdvioje aikštėje iš karto sunkiai pastebimas, su vasariška žaluma susiliejantis, mažyčio Dusynos upelio pakrantės pasaulyje derantis metalo plastikos paminklas „Saulė“. Valandėlę jį tyrinėjau, bandžiau suprasti kas, kur ir kodėl. Čia ir susitikau su pulkeliu vaikų, keturios puošnios mergaitės ir solidžiai švarku pasirėdęs mažylis Balys, į šventovę einančia S. Dastikienę, persimetėm keliais žodžiais apie mums visiems įdomius ir svarbius Radvilas, mūsų miestelius brangiausius. Bokšte jau suskambo varpai, nustebino ties tiltu Vyžuonoje trykštantis fontanas, įkopiau į bažnyčios kalvą, kur jau šurmuliavo gausybė prekeivių, maldininkų, gaivino milžiniškų šventoriaus medžių ūksmė. Netrūkau sutikti pažįstamų – tolimų giminaičių, moksladraugių ir šiaip vyžuoniškių – Juozą, Bronių, Stasį, Saulių, Sonatą...

Metinė šventė - Magdalenos atlaidai vyko istorinėje, datuojama pačia XV amžiaus pradžia, žymi į siena įmūryta pagoniško žalčio akmenine galva, Šv. Jurgio bažnyčioje. Tautinės vėliavos spalvos kaspinais, daugybe iš tujų pintų vainikų išpuoštoje šventovėje Šv. Mišių šventimui vadovavo kadaise šioje bažnyčioje kunigavęs, nūnai Pasvalio klebonas Henrikas Kalpokas bei vietinis klebonas Sigitas Sudentas. Svečias prisiminė nuostabius jaunystės metus praleistus Vyžuonose, o po to vietoje to, kad plėtotų šios dienos Evangelijoje, skaitiniuose nuskambėjusias mintis, ėmėsi buitiškų scenų apie nevisai tobulai besielgiančius parapijiečius, daugiausia įkyrias bobutes, atpasakojimais. Kun. S. Sudentas dėmesingai pastebėjęs, kad meras M. Kaukėnas prie Magdalenos altoriaus stoviniuoja pirmiausia pakvietė sėsti ant suolo prisbiterijoje, o po to per zakristijoną pasiuntė paminkštinta krėslą, kuris iš tiesų atiteko man ir šalia buvusiems maldininkams prisėsti. Smagi akimirka. O klebonas ypatingai dėkojo prisidėjusiems išdažant visoje bažnyčioje grindis, tam buvo skirta ir rinkliava, taip pat visus komfortiškai besikalbančius, stoviniuojančius, patogiai sėdiniuojančius šventoriuje, jei tik gali eiti, paragino šventinėje procesijoje aplink bažnyčią pagarbinti Viešpatį. O procesija buvo spalvinga ir džiaugsminga, su ypatingo grožio, svariu, sidabro spalvos kryžiumi, Vyžuonų parapijos vėliava, mažesnėmis ir keturiomis didelėmis vėliavomis, iš kurių išsiskyrė Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero atvaizdais paženklintoji. Džiaugiausi, kad man ją nešti patikėjo. Iškilmėse vargonais grojant Ramintai Gocintienei giedojo garsi operos solistė Irena Milkevičiūtė, jos mokinė Emilija Finagėjėvaitė, giesmėmis džiugino ir vietinis choras vadovaujamas vargonininko Jono Guogio. Palaimingai liejosi „Panis Angelicus“, „Ave Marija“... Šviesi, džiaugsminga dvasia pleveno ir gaivino.

Kelias namo...

Iškilmėms pasibaigus, dangaus Debesijoje lietučiui besikaupiant, pasukau ten kur gerokai praretintame šile glaudžiasi amžinybės namai – Vyžuonų parapijos kapinės. Jas juosiantis mūras, akmenų bei raudonų plytų vartai kylantys trimis bokštais, su viduryje įrengta koplyčia, kurioje senutėlė Kristaus nešančio kryžių skulptūra. O viršuje, tarsi vainikas – metalinė kryžiaus saulutė. Pasimeldžiau, prosenelių, senelių kapus aplankiau, žvakutę uždegiau ir jų taip mėgtą giesmę „Marija Magdalena“ sugiedojau. „... Marija Magdalena, išmelsk mums malonę, kad Dievą mylėdami užbaigtum kelionę. Apverkę savo kaltę ir klaidas jaunystės, taptume visi verti dangaus karalystės“.

Vėl sugrįžau į miestelio aikštę, dar valandėlę skulptūra naująja pasidžiaugiau ir iš Dariaus ir Girėno gatvės atitrūkstančiu senuoju vieškeliu pasukau Svėdasų link. Stabtelėjau Žaliojoj, Rimkų namuose atsipūčiau, kava, pyragu buvau pavaišintas, senojo malūno griuvėsiais, Nepriklausomybės paminklu pasigėrėjau. Senuoju keliu pro pušynėlį riedėjau, Šaltinių kapeliuos užsukau, o iš ten jau be sustojimo, aplenkęs Butėnus, iki pat Svėdasų riedėjau. Iš vieno Radvilų miestelio į kitą parvykęs vėl į Našlaitėlio knygą įnykau, iki vėlumos su juo pavojingais piligrimų takais po Šventąja Žemę, Egiptą klajojau.

 Autoriaus nuotraukose:

Henriko Orakausko sukurta skulptūra "Saulė" skirta Vyžuonoms, kurios kadaise buvo viena svarbiausių kunigaikščių Radvilų valdų, tapo mažo miestelio papuošalu

Šv. Marijos Magdalenos atlaidų šventimui vadovavo Pasvalio klebonas Henrikas Kalpokas (kairėje) ir vietinis klebonas Sigitas Sudentas

Akimirka

Choristės

Pasak istorikų pirmoji bažnyčia Vyžuonose buvo pastatyta pačioje XV amžiaus pradžioje, o po daugelio rekonstrukcijų įgijo dabartinę išvaizdą

Viešpaties lelija