Raimondas Guobis

Šiokių tokių permainų vėjyje besiblaškančios, besikeičiančios Antano Baranausko ir Antano Vienuolio–Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojų profsąjungos nariai išvyko į rudeninę kelionę – išvažiuojamąjį posėdį, į Šiaurės Žemaitiją.

Juk kelionių vėjai ne tik tamsias mintis išblaško, praturtina bet ir sielą bei protą gaivina. Šį kartą aplankytos Simoną Daukantą menančios vietos Papilėje, Kamanų pelkynai ir kitos Akmenės rajono įdomybės bei aptarti sąjungos reikalai.

Simpatiškas ir vikrus pilkšvos spalvos autobusėlis, dėkingi už supratingą kantrybę mus vežusiam Rokui Mačioniui, iš Anykščių pajudėjo prieš pat aštuntą. Rytmečio paslaptyje pravažiavę skendinčius Troškūnus, Raguvėlę, Miežiškius ir net Aukštaitijos sostinę Panevėžį stabtelėjome rytmečio kavos degalinėje „Orland“ tuoj už didžiojo miesto. Ten tikrai pasijutome, kad ši diena nuostabi, kad pažinti, pajusti ir net pasimokyti keliaujame. Juk muziejininko darbe taip reikalingos naujos idėjos, nauji įspūdžiai, kad sugrįžus galėtum dirbti dar kokybiškiau, juk Anykščiai ne tik lietuvių literatūros Meka, bet ir šiuolaikiško turizmo kraštas.

Žemaitijos ir Aukštaitijos ribą Tilžės gatve brėžiantys Šiauliai iš tolybių boluojantis gražuolės katedros bokštu, staigus posūkis į šiaurę, spėriai keliaujame tiesiu, pilku plentu. Ir tiksliai vairuotojo nurodytu laiku sustojame nedideliame Ventos pakrantėje bestūksančiame Papilės miestelyje. Aikštėje prie didingo paminklo pirmosios lietuvių tautos istorijos lietuviškai parašiusio pasišventėlio Simono Daukanto (1793 – 1864) paminklo. Lietuvos mokytojų iniciatyva ir lėšomis skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas, Berlyne atlieta bronzine figūra iškelta ant didingos septynių metrų aukščio kolonos besipuikuojantis paminklas buvo atidengtas 1930 metais. Jo darbų didybę primena Šventojo Rašto eilutės ir statytojų žodžiai: „Tai tas mokytas vyras, kurs lietuvių tautos praeičiai aikštėn kelti, jų kalbai lobintų, tautinės dvasios ugnelei kurstyti ir didingai ateičiai siekti...“ Buvusioje špitolėje, kur garbingas lietuvis praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus veikia muziejus. Plačiai besišypsanti jo vedėja Ernesta Šmukštaitė parodė nedideliame kambariuke įrengtą ekspoziciją, kurioje ne tik nuotraukos, raštai, bet ir Ventos atodangose surastos fosilijos, apgailestavo, kad unikaliausias eksponatas – mokslo vyro sumeistruota kėdė vis dar negrįžta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Trobos svetainėje, toje patalpoje paskutiniuosius savo metus ir gyveno S. Daukantas, taip pat saugomi garsiausio krašto muzikanto, žmogaus – orkestro instrumentai, jauki erdvė, kurioje vyksta įvairios edukacijos, taip pat gurkšnojant arbatą klausomasi vinilinių plokštelių.

Pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autoriaus Simono Daukanto paminklas Papilėje. Didis lietuvis tarsi rodo į tikslą ir sako: „Dirbk...“

Pirmasis S. Daukanto antkapinis akmuo pabuvojęs Kaune sugrįžo į muziejaus kiemą, kaip relikvija glaudžiasi po Lietuvos atgimimo ąžuolu pasodintu 1989 m. Įdomiausias vaizdinys, kaip ir gatvėje prie namelio telkšanti didžiulė bala. Garbiojo lietuvio kapas – ant aukšto piliakalnio Paventyje, kur driekiasi didžiulės parapijos kapinės. Nuostabūs vaizdai žvelgiant žemyn, o ypač - žvalgantis nuo netoliese išsiskleidusio žiedo siluetu iškilusio apžvalgos bokšto.

Akmenės miestukas su į Palangos panašia, gotikine vienbokšte bažnyčia, stambių akmenų priversta centrine aikšte ir buvusiuose partijos komiteto rūmuose įsikūrusiu muziejumi. Mus sutikusi besišypsanti moteris – Raimonda Gaubytė-Kiminė su didžiu džiaugsmu, nuotaikingai parodė didžiausius lobius. Įdomu, kad šis neprastai įdomus muziejus savo ekspozicijas įkūrė padedant įvairias vertybes rankiojusiems kraštiečiams. Šaltiškių molio karjero eskovatorininkas, geologas mėgėjas Stanislovas Sungaila bekasdamas molį surinko unikalią, pasaulio mokslininkus stebinančią suakmenėjusių jūros periodo augalų bei gyvūnų – fosilijų, kurių tarpe seniausia pasaulyje žolėdžio milžino fitozauro, gyvenusio prieš 250 milijonų metų liekanos. Čia saugomas ir įspūdingas, aukštyn lieknėjantis tamsios spalvos, net penkis kilogramus sveriantis meteoritas – „Dausų paukštis“.

Bala ir muziejus

Muziejininkė Ernesta su svečiais iš Anykščių jaukiame muziejaus Papilėje kiemelyje

Fosilijos ir Kauko speniai iš atodangų

Muziejus priglaudė ir didžiausią šalyje Boriso Izenbeko surinktų 5000 dieninių pasaulio drugelių kolekciją. Stebuklų stebuklai, pasakojimai apie šių sparnuočių gyvenimą. Drugelių magija užvaldžiusi muziejininkus, už bilietus surinktų pinigų bene didžiąją dalį išleidžia pirkti drugelių lėliukėms, jas išperina ir stiklinis akvariumas pilnas plasnojančių stebuklėlių – spalvingas ir žavingas drugelių sąskrydis. Po tris žmones įleidžia į drugelių karalystę, gali pabandyti į apelsino sirupą suvilgytu pirštu prisivilioti, korį ryškiaspalvį ir jis užsiropščia, ilgu liežuvėliu geria saldybę, skleidžia sparnus ir pasijunti tarsi pasakoje...

Drugeliai Akmenės muziejuje

Kamanų pelkynai. Filmas 15 minučių, nors labai gerai padarytas, bet galėtų būti ir trumpesnis, visai įdomus pasižvalgymas po puikiai įrengtą gamtinę ekspoziciją. Po to kartu su mus globojančia rezervato darbuotoja Kristina Grigaliūniene nukeliavome į už 12 kilometrų nuo miesto bene keturių tūkstančių hektarų ploto paslaptimi plytintį Kamanų pelkyną. Daugiau nei dviejų kilometrų taku, su prasmingais pažinimo stabtelėjimais, per priešpelkį, didžiojo ežero pakrante, vandens akis veriančių tyrų pakraščiais. Bokštas aukštesnės nei trijų dešimčių metrų, vėjyje besiūbuojantis, atveriantis medžių viršūnių bei kaminų vaizdinius. Trys kaminai Naujosios Akmenės, trys Ventos, tiek pat ir Mažeikių, o tolių ūkuose įžvelgiame ir Latvijos pakraštėlį.

Kamanų pelkynų takais vedanti gamtininkė Kristina

Karjero šauksmas. Be vadovo, ne savaitgaliais veik niekur negalima, taip atkrito aplankyti numatytas „mėnulio krateriais“ vadinamas Šaltiškių molio karjeras. Artimiausias – Menčių klinčių karjeras į kurį ir užsukame. Smalsuolius baido grėsmingi draudžiantieji ženklai, todėl kaip kultūringi piliečiai į kasyklų gilumas nesibrauname, pakanka pasižvalgyti tik pačiame pakraštėlyje. Nuotraukoms išskriejus į internetines erdves sugrįžta klausimas: kur jūs esate, gal kur Tatruose?...

Menčių klinčių karjerų uoliniai šlaitai

Naujoji Akmenė reto grožio šiuolaikiškas miestas. Daugybe čiurkšlių trykštantis fontanas, jame laksto, taškosi du berniukai, minutes skaičiuoja ant milžiniško liekno stačiakampio kuoro įtaisytas laikrodis, varpai kviečia į pamaldas naujoje, prieš du dešimtmečius iš silikatinių plytų sumūrytoje ir dar neužbaigtoje bažnyčioje. Aikštė pašvęsta L. Petravičiaus, buvusio akmenės cemento fabriko direktoriaus, šventai tikėjusio šviesia šio miesto ateitimi atminimui. Už gero šimto žingsnių užeiga „Luokava“ – ant akmens ant dviejų kojų stovintis, letenas išskėtęs, riaumojantis lokys – nuostabus mažosios architektūros pavyzdys. Kava, įsiminė raudoni apvalūs, pavojaus, mygtukai ant stalų – padavėjui iškviesti.

Saulė krypsta vakarop, dangus vis toks pat giedras, debesų kamuoliais riedantis. Unikalaus senosios Viekšnių vaistinės muziejaus bei Janės Balvočiūtės vaistažolių ūkio aplankyti jau nesuspėsime. Pasilikome ir be pažinties su Lazdynų Pelėdos muziejėliu Paragiuose, ten vykstančiomis programomis – „Dvaro pirties paskirtis ir paslaptys“, „Žaisk kaip prieš šimtą metų“. Keliauninkai pageidauja dar sugrįžti į Akmenę pasivaikščioti, bet keliavedys išmintingai suka vežimą kuo tiesesniu keliu Šiaulių link. Pasigirsta bruzdėjimas, kuris numalšinamas užsukus į saulės miestą Šiaulius ir pasigėrėjus geležiniu lapinu, aikštingai prasižiojusiu ir energingai keliančiu uodega į nuo didžiulio ežero mėlio dvelkiantį vėją.

Kokia kelionė be valandėlės kavinėje, juk sumuštiniai ir kitokie gardumynai jau sudoroti. Šeduvos malūnas vilioja, bet pakelėje pasimaišo žiburiais švytinti smuklė „Žarija“. Lygybė – brolybė, visi imame po kepsnį „Žarija“ bei naminės giros užgerti. Jauki, gardžiu valgiu, įdomiu pokalbiu ir bendryste turtinga valandėlė greitai prabėga. Tamsa apgaubia žemę, o mūsų ratai greitai neša mus Anykščių link. „Tumsi naktela, šviesi žvaigždela, tolimas kelalis...“

Nuotraukos autoriaus.