Raimondas Guobis
Šventadienis - kas tradicijų laikosi, tiki į bažnyčią melstis keliauja, o aš renkuosi šiandien savo brangiausiąją šventovę - tėviškės kaimą Butėnus. Ten mano dievai ir mano maldos.
Šventadienio palaima
Nuo plento žengus pajuntu iškilmingą, kvapsnią kaimo prieangio žalumą. toks liepų, ąžuolų, topolių vešlumas ir sodrus žalumas. Ir aplink - kur bepažvelgsi vis melsvai žalsvi pušynų ar lapuotų medynų plotai su dangumi susisiekiančiais bokštais stūkso. šitoks manojo pasaulio, manosios tėvynės grožis, kad net širdyje saldu darosi.
Gandrynas
Butėnų vardas pasak senolių reiškia gandrus, kuriuos kadaise vadindavo bussilais ar tiesiog bucėnais. Lenkiškoji kaimo vardo forma taip pat yra Buciany gandrai. Jau su jaunikliais veik suaugusiais tie didžiuliai paukščiai - gražuoliai visko kas už juos smulkiau, silpniau siaubūnai.
Sklando, po pievas braido, lizduose plunksnas kedena, krapštinėjasi, žvalgosi. Pačiame "ūlyčios" viduryje jų ypatingai daug - panašėja į tikriausią koloniją. Ir prie Prūso gryčios ir Rimkų sodyboje, tiesiog vardan jų Sauliaus nužudytame - be gailesčio nugenėtame milžiniškame kleve, tiksliau jo stuobrio viršūnėje susuktame lizde jaunoji karta buvo gausi - po tris gandriukus. O štai Kėkštagalyje, tarsi badmetį nujausdami gandrai išaugino vos po vieną jauniklį. Sklendžia, sparnų galelius tarsi pirštus parietę, vis kokią šaką į lizdą dar gabena, ar gūžyje gyvybės tikriausios prisikimšę plasnoja. Ech. " Bucian, Butan, Busile... Gandrai, Janai, ga ga ga, tavo pati ragana..."