Raimondas Guobis

Pieninė kaip pulsas, ten kadaise susirinkdavo visi, kasryt bent jau po vieną iš kiekvieno kiemo, juk kiekviena močiutė gebėdavo išlaikyti karvę ir kasdien nunešti nors keletą litrų pieno. Butėnų grietinės nugriebimo punktas oficialiai atvertas 1930-aisiais. Daug įdomybių buvo per tuos dešimtmečius, prabėgus beveik šimtmečiui, po daugelio revoliucijų bei pasikeitimų, nors ir ne istoriniame pastate bet vis dar veikia ir rytais jame labai įdomu.

Šventosios diena dėl techninių kliūčių - ypatingai patvinusios ir smarkios upės srovės bei kitų nesklandumų šiemet nebus švenčiama. Lauksime kitų, geresnių metų.

Raimondas Guobis

Pasak didžiojo Butėnų kaimo tyrinėtojų - romantikų šio kaimo vardas kilo iš lenkiško žodžio "bucian", kas reiškia gandrą. Senieji kaimo gyventojai dar prisimindavo tuos laikus, kai senoliai gandrą čia vadindavo tiesiog "bucianu", o sodžių vadindavo Butenais. Atrodytų, netolimo XIX amžiaus dokumentuose kaimo vardas būdavo užrašomas "Buciany" - tiksliai taip kaip lenkiškas žodis gandrai. Pačiame kaimo istoriniame centre šiuo metu susikūrusi tikriausia gandrų kolonija - vienas šalia kito yra keli gandralizdžiai, kurių gyventojai su gausiu jaunimu rugpjūčio 24-ąją, Šv. apaštalo Baltramiejaus dieną, kaip ir dera išskrido į dausas.

Raimondas Guobis

Šilų džiaugsme...

Tas rytas buvo po didžiųjų Šv. Lauryno atlaidų, šventės anapus Šventosios, aukštajame Jononių kaimo kapinių kalne. Nežinau ar šeštadienio popietę vėjas ir besikeičiančio oro skaidrumas nunešė giesmės ar bronzinio, didelio ir labai skardaus varpo aidą iki mūsų didžiojo kaimo ar bent jau Pamargavonės vienkiemių?..

Tą, dar lietaus gaiva paženklintą, perkūnijų nuskaidrintą rytą aš ir vaikščiojau po šilus prie Pamargavonės. Ten, kur savo rausvus vandenis nuo Kūdrių kalnų gena nedidukas, rausvavandenis, su triukšmais per akmenis besiritantis Liudviko upelis, kur smiltėto keliuko dauboje jis į nedidelį tvenkinį išsilieja ir tik po to išsprūsta į žiogų svirpimų skambančią Margavonės pievą. Skubinasi mažylis į Šventosios glėbį. Dar ir jis atneš vandens, kurio šią vasarą neregėtai ištvinusioj upėj nestinga.

Raimondas Guobis

Butėnų kaimo prie Svėdasų gyventojai, išeiviai ir visi šį nuostabų sodžių mylintys bei mėgstantys šeštadienį minėjo tradicinę Butėnų dieną. Šiemet susitikimas nebuvo paženklintas kokia nors išskirtine tema, nebuvo skirtas kuriai nors giminei, o buvo pašvęstas visiems. Butėniečiai ryte istoriniu pažintiniu žygiu kojas ir galvas mankštino, po to meldėsi, prisiminimais dalijosi, populiariausią  XX amžiaus septinto aštunto dešimtmečio žaidimą "čižiką" mušė ir kaimo praeities vaizdais gėrėjosi naktiniame kine.

Butėnų dienos "nakties kino" anonsai

Raimondas Guobis

Niekada nepamiršiu, koks nuostabiai skardus, tikra prasme, prigimtiniu dainingumu gražus būdavęs ilgus metus pienininku dirbusio Aloyzo Mikėno balsas. Žinau, kad nei vienas balsas kaime neturėjo tokio skambesio, tokio tarminio, dvasiško, nuotaikingo užtaiso.

Butėnų dienos "nakties kino" anonsai

Raimondas Guobis 

Iki pat Lietuvos nepriklausomybės nebuvę Butėnuose parduotuvės. Nors dar caro laikais gyvenęs žydas turėdavęs degtinės ir ją sodiečiams pardavinėjęs - veikė nedidelė užeiga - smuklė. Sovietmečiu visi apsipirkti į Žaliają ar Svėdasus keliaudavo. Atvažiuodavo į kaimą autoparduotuvės, o laisvės vėjams padvelkus, antkainiai tapo nebereguliuojami ir atsirado proga apsukriems žmonėms neblogai uždirbti. Tad, kaime pirmiausią parduotuvę įsteigė Gudonis, svajingai kalbėjo Pakšto Augenijus, kad savo namelyje, kurio baltų plytų sienas buvo pradėjęs kelti į antrą aukštą įrengsiąs ir krautuvėlę ir užeigėlę ir viešbutį. Tegul tik važiuoja Butėnuos turistai...

Butėnų dienos "nakties kino" anonsai

Raimondas Guobis

Kiaulės skerdimas būdavęs ne kiekvienam vyrui įkandamas darbas, todėl, palengva kaime radosi vyrų, kurie paršiuką paskersdavo be jokio jaudulio, puikiai nusvilindavo, išdorodavo, ir su meile šeimininkų dėkingumą priimdavo. Išgerdavo stiklelį - vieną, kitą, pavalgydavo ką tik iščirškintų kepenų, pasikalbėdavo, jaukiai pabūdavo.

Butėnų dienos "nakties kino" anonsai

Raimondas Guobis

Tą filmavimo dieną Ievą Zelskienę suradau susijaudinusią, susikrimtusią dėl pirmaisiais laisvos Lietuvos metais ją ištikusios neteisybės. Ji, garsios Vilučių giminės palikuonė, iš "Kanivolo" - Augusto Vilučio šeimos, kadaise buvusio sodžiaus veterinaru sūnaus Jono dukra. Moteris charakterio aistringo, darbštuolė ir labai sumani. Vos ištekėjusią, ją ištiko tremtinės dalia, po to sugrįžo į Lietuvą. Sugrįžo jau ne į vyro namus Grikiapeliuose, bet į gimtuosius Butėnus. Statė ir pasistatė senosios "ulyčios" gyvenvietėje, šalia pieninės, labai neblogoje vietoje, labai neblogą namą.