Raimondas Guobis

Joninių išvakarėse paplentėje šalia Narunčio upelio didžiajame Butėnų kaime pašventintas vietinės bendruomenės jėgomis atstatytas koplytstulpis Šv. Jonui Krikštytojui. Čia, prie judraus vieškelio, vedančio iš Svėdasų į Uteną pirmasis tikėjimą žymintis koplytstulpis buvo pastatytas neatmenamais laikais, o jam išgriuvus naujai atstatytas tautos atgimimo metais, prieš kelerius neatlaikęs smarkios vėtros ir vėl išgriuvęs tik šių metų birželio pabaigoje baigtas restauruoti sugrįžo į istorinę vietą. O naktį Šventosios upės slėnyje prie senojo žilvičio smagiai švęstos Joninės.

Suskambo jau balsas tyruose Jordano

Saulėtą, pragiedrulių spinduliais švytinčią sekmadienio popietę prie naujumu spindinčio Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpio papuošto ąžuolo lapų vainiku ir gausybe gėlių, mažyčio Narunčio upelio slėnyje susirinko nemenkas būrys Butėnų kaimo gyventojų, kraštiečių, svečių. Daugybė moterų vilkėjo spalvingais tautiniais drabužiais, karališku raudoniu švytėjo Aukštaitijos vėliava. Prakilniai nuskambėjo Evangelijos ištrauką apie pranašu laikomą Joną, kuris tyruose aplinkui Jordaną skelbė gerąją naujieną, kvietė žmonės priimti tikrąjį tikėjimą ir krikštytis. „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė...“ Teikdamas malonę jis rūsčiai priminė, kad jis yra menkas pasiuntinys, kuris nevertas Dievo Sūnui net kurpių raištelių užrišti. Tai jis krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi, išvalys savo kluoną - kviečius atskirs nuo piktžolių ir pelus sudegins neužgesinama ugnimi.

Koplytstulpį pašventino Svėdasų parapijos klebonas Raimundas Simonavičius, kuris pasidžiaugė butėniečiais, kurie šiemet Jėzaus širdies garbinimui pašvęstą birželio mėnesį pažymėjo net dviejų tikėjimo ženklų pašventinimu. Mat birželio 2–ąją minint Tėvo dieną jis pašventino Rūpintojėlio skulptūrą šilų kryžkelėje vakariniame Butėnų kaimo žemių pakraštyje. Dvasininkui pagarbiai patarnavo du rimti devynmečiai dvyniai – Karolis ir Vytautas Mikšiai – vienas laikė "krapylą", o antrasis - indą su švęstu vandeniu. Po apeigų likęs vanduo simboliškai išpiltas į Narunčio tėkmę. Sugiedota viltingoji, tikėjimą žadinanti giesmė „O Kristau, pasaulio Valdove“ bei sena malda „Viešpatie karaliau, visų dievų Dieve“, maldaujant ramybės, taikos, sveikatos ir kitų gėrybių. Meile tėvynei paženklintas dainas dainavo ir šiai iškilmei naujai atgimęs butėniečių vokalinis ansamblis „Bobakalnio aidai“.

Stebuklas prie Narunčio

Prisiminta istorija, tie žmonės kurie labai seniai prie didžiojo vieškelio pastatė koplytstulpį gilaus tikėjimo laikais labai populiariam šventajam Jonui Krikštytojui. Jis šiek tiek pasviręs pasiliko įamžintas iš 1960 metų išlikusioje etnografės Angelės Vyšniauskaitės nuotraukoje. Tačiau tuo metu tiesiant naują plentą paminklo neliko. Tuomet, kai besiruošiant švęsti garsiausio svėdasiškio kan. Juozo Tumo–Vaižganto 120 metų gimimo sukaktį 1989 m. pavasarį Svėdasų klebonas pakvietė parapijiečius ta proga pastatyti dvylika kryžių bei koplytstulpių. Pirmieji, garbė jiems, atsiliepė butėniečiai ir Joninių šventės išvakarėse, vėlų vakarą buvo pašventintas naujas koplytstulpis prie Narunčio.

Pagarbiai prisiminti tie, kurie daugiausiai prisidėjo tuomet statant koplytstulpį – Jonas Mikučionis, Jonas Ragauskas - sumeistravę barokinį kupolo formos gerokai aukštesnės nei metro koplytėlės skardinį stogelį vainikuotą kryželiu. Kaip prisiminė J. Ragauskas, kupolo formą lėmė ne sumanymas, tačiau Butėnų dirbtuvėse surastos medžiagos. Tuomet darę iš to ką turėję, o ne ieškoje ko reikėtų. Vladas Šablevičius su pagalbininkais nuobliavęs aukštą liekną pušinį stiebą – koloną. Prisimintas ir puikias, išraiškingas skulptūras išdrožęs iš gretimo Šaltinių kaimo kilęs garsus tautodailininkas Stasys Karanauskas, kuris tuomet kaip senovės dievdirbys pasitenkino už darbą gavęs butėniečių sugautą bičių spiečių. Nors nūnai garsus kaimo bitininkas Eimantas Matelis pažymėjo, kad pirmasis metų spiečius būna didžiulis ir daug vertas.

Gyva legenda tapęs jau 96 metų amžiaus sulaukęs meistras tyliu balsu prabilo apie tą tolimą vasarą, kuomet į jį kreipėsi J. Mikučionis ir paprašė išdrožti „dievukus“. Neskubėdamas skulptūras padaręs per dvi savaites. Gerokai nublukusias ir šiek tiek apirusias, suskeldėjusias ąžuolines Viešpaties Jėzaus ir Jono Krikštytojo figūras, atnaujino iš Butėnų kilusi aukščiausios kategorijos restauratorė Virginija Murmaitė–Ščiavinskienė. Ji pažymėjo, kad tarėsi su geriausiais šio amato meistrais, atstatyti stipriai sunykusias medines detales pagelbėjo Dalius Joneikis, figūros bene šešis kartus buvo mirkomos ir džiovinamos, prisotintos ypatingu sutvirtinančiu tirpalu, panaudotas net gintaro lakas. Nors buvo nelengva, tačiau pavyko nudažyti autentiškomis spalvomis ir atnaujinti užrašą ant Krikštytojo lazdos plazdančios vėliavėlės: „Ece Agnus Dei“ (Tai Dievo Avinėlis). Pasak meistrės, skulptūros turėtų nesutrūnyti, išlaikyti dailias formas šimtmetį, o gal ir gerokai ilgiau.

Didis darbas kaip stebuklas, parodęs snūduriavusią bendruomenės galią - kad yra dar kaime ryžtingų bei sumanių vyrų, yra darbščių moterų, yra rėmėjų. Pagaliau po kelių metų atstatytas stogastulpis, dar gražesnis, didingesnis nei buvo tikėjimo ir bendrystės ženklas. Su pamatu, kolona ir koplytėlės kupolu jo aukštis beveik aštuoni metrai. Bendruomenės pirmininkė Jurgita Navikienė dėkojo visiems darbu ir lėšomis prisidėjusiems. Pažymėtas rinktinės eglės kamieną paminklo kolonai paaukojęs Raimundas Rožė, jį kolonai pradžioje ruošęs Alvydas Mikučionis, kupolą atnaujinęs auksinių rankų šaltkalvis Virginijus Valunta, statant paminklą sumaniai darbavęsi Rimantas Vilutis ir jo sūnus Edmundas, Eimantas Matelis, Gendrutis Navikas, Audrius Mikuckis, jo broliai, Stasys Gudonis ir dar daug geros valios žmonių.

Stebuklinga naktis prie Šventosios

Pasibaigus iškilmei kelios dešimtys pakiliai nusiteikusių susirinko arbatėlei ir užkandžiui į jaukią bendruomenės namų seklyčią. Pasidalinta sumanymais, pasidžiaugta nuveiktais darbais, ragauta ta proga iškepto garduolio torto, pyragų ir kitokių gardėsių. O jau visai vakare butėniečiai ir jų svečiai pasinėrė į šventos stebuklų nakties pasaulį prie žilvičio Šventosios slėnyje. Per stebuklingus gražiausiais žiedais išpuoštus vartus ėjo, stebukliniu vandeniu prausėsi, kupoliavo, upėje vainikėlius plukdė, per laužą šokinėjo, paparčio žiedo ieškojo, įvairiausius tautiškus žaidimus žaidė, šoko, dainavo, gardžia žuviene stiprinosi, kitus gardėsius valgė, visokius gėrimus gėrė. Dalyvavusius Jonus ir Rasas pagerbė, jiems išskirtinius marškinėlius dovanojo. Ypatingos Joninės šiemet buvo Butėnuose, vienu metu trumpiausios nakties šventės šėlsme, stropus skaičių mėgėjas paskaičiavo, sukinėjosi bene šimtas trisdešimt tautiečių. Dainos, muzika netilo veik iki pat saulėtekio.

Nuotraukoje iš albumo:

Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį Butėnuose prie Narunčio 1960 metais nufotografavo etnografė Angelė Vyšniauskaitė.

Autoriaus nuotraukose:

Koplytstulpis atstatytas 1989 metų vasarą išstovėjo trisdešimt metų...

Koplytstulpio šventinimo akimirka. Iš kairės: Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius, Virginija Murmaitė – Ščiavinskienė, Stanislovas Karanauskas

Tautiškasis butėniečių ansamblis „Bobakalnio aidai“

Džiaugsmingos akimirkos...

Vlado Ščiavinsko nuotr.:

Meno žinovų manymu Butėnų koplytstulpis yra išskirtinio grožio