Raimondas Guobis

Jau ir Butėnų sodžiuje driekiasi kovos su kenkėjais frontas: sodiečiai ginasi nuo invazinių šliužų atvykėliai iš Pietų Europos. Pajuokaujant - dar viena globalizacijos, plačios prekybos dovana. Manoma, kad kenkėjai, jie moksliškai vadinami Luzitaninisarionas, į mūsų šalį pateko iš Portugalijos, Ispanijos ar kitų pietinių kraštų kartu su gėlėmis, pasislėpę vazonėlių žemėje. Jie pasirodė pernai ir jau įsitvirtino slėnyje prie keliuko į kapines, tačiau vis atkakliau bando persiristi per pagrindinę kaimo gatvę. Tarsi kokie nelegalūs, alkstantys geresnio gyvenimo migrantai norintys pereiti valstybinę sieną jie bando užvaldyti vis didesnius plotus...

Pasak sodiečių, židinys tarsi ir aiškus - kažkur netoli kapinių, slėnelyje, kur daržai pilietės, kuri verčiasi prekyba gėlėmis ir manoma, kad ji nerealizuotus vazonėlius kartu su turiniu kaip trąšą parsigabeno į butėnietišką dirvą. Tačiau tai tik spėjimas, galėjo tie emigrantai atkeliauti ir kitokiu būdu.

Pastebėti po smagaus lietaus jau pernai vasarą. Iš karto pasirodė pulku, išgąsdino - rodėsi jų sustabdyti nepavyks. Tačiau kantrių sodiečių dėka invazija stabdoma. Nematomas frontas driekiasi tuoj už vieškelio. Štai atkaklūs, senų laikų užgrūdinti sodiečiai Rimanta ir Kęstutis Žvirbliai kiekvieną vasaros rytmetį pradeda šliužų medžiokle. Dažniausiai tuo užsiima darbšti ir kantri moteris – sugauti padarai pradžioje renkami į beveik litro talpos dėžutę nuo kavos, po to sandėliuojami į didelius kibirus, kurie uždengiami dangčiu, o ant jo dėl viso pikto uždedamas akmuo. Užbėrus žiupsneliu druskos viską graužiantis, naikinantis ir šiaip nemalonus savo neįprasta išvaizda padaras nusigaluoja ir supliunška. Ten į kibirą jų telpa nesuskaičiuojamai daug.

Sugaištamas rytmečių laikas brangus, kainuoja ir druska, kurios per sezoną sunaudojo jau daugiau nei dešimt kilogramų. Druskos linija nuolat atnaujinama ir driekiasi pievutėje tuoj tuoj už asfaltuotos kaimo gatvės. tačiau veik kas rytą po keletą ateivių būna prasmukę į ginamą teritoriją. Jų pririnkę jau penkis didžiulius kibirus nuo dažų – kiekvienas gerokai didesnis nei dešimties, gal ir visų penkiolikos litrų talpos. Tik įsivaizduokime, jei jie būtų laisvai gyvenę - iš kiekvieno vidutiniškai per metus atsiranda apie du ar net keturis šimtus jauniklių. Žinoma dalis neišgyvena, tačiau jei nors pusė jų pasisėtų po daržus ir laukus, tai sunaikintų derlių, nugraužtų visus gražius ir naudingus bei nenaudingus žolynus.

Žvilgtelėjau į žiniasklaidos kanalus, pasidomėjau ką apie tai kalba specialistai. Aplinkos apsaugos ministro patarėjas Marius Čepulis LRT televizijai yra sakęs, kad ministerijoje problema žinoma ir ten ruošiamasi planingai ir efektingai kovai. Šių metų vasarą buvo žinoma apie 170 vietų kuriose jau pastebėti invazinių šliužų židiniai. Pažymėtina, kad jie užplūdo net regioninius parkus, jų surandama Belmonte, Verkiuose, o taip pat ir Panevėžio turguje. Pasak valdininko žmonės jau dabar gali kreiptis į savivaldybes ir prašyti pagalbos, lėšų kovai su kenkėjais. Girdėję, kad šitie invaziniai padarai jau visai užplūdę Kauno parką Ąžuolyną, dėl jų gausos ten nėra kur kojos padėti, o šliužai mistiškai kaip apokalipsės vaizdiniuose krenta nuo ąžuolų šakų. Žvirblių anūkė pusmetį studijavusi Balonijos universitete Italijoje ten taip pat matė tokių šliužų gausybę.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro specialistė Grita Skujienė teigė, kad laboratorijoje atliekami tyrimai, rengiama metodika kaip efektyviau kovoti su šliužais. Siūlomi pasaulyje jau išbandyti metodai – gaudyklės ir įvairūs cheminiai preparatai, kurių sudėtyje yra geležies fosfato ir metaldehido. Šiomis nuodingomis medžiagomis pasmaguriavę šliužai nugaišta. Kai kuriose šalyse, kaip kad Norvegijoje – tie šliužai gyvena ir ten, rengiamos kenkėjų gaudynės, kuomet jų rinkti išeina ištisos bendruomenės.

Ar tokių kenkėjų naikinimas tik paprastų kaimo žmonių rūpestis, gal turėtų prie to aktyviau prisidėti ir valstybė? Juk ir butėniečius palengva apima panika – nors kenkėjai renkami, tačiau tai dar tik dalis gyventojų ir šliužai jau persiritę per plentą pastebėti prie Apaliutės gryčios, prie Navikų ir net didžiojo kaimo kryžiaus. Jų pilna ir Kėkštagalyje ir prie Bobakalnio. Jie glaudžiasi aukštoje žolėje, tarp akmenų, po kelmais, kuomet ilgai šiltas ir sausas oras tarsi pranyksta, tačiau vos palyja tuoj pasipila kaip iš gausybės rago. O kad juos lestų gandrai ar kokie kitokie paukščiai. Nors pasakojama, kad invazines būtybes noriai lesa kažkokios rūšies, tarsi bėgūnėmis vadinamos, antys. Pasiekė gandai kad nelauktų padarų jau yra ir Svėdasuose– šliužai pastebėti Alaušo ežero pakrantėje esančios Vilniaus gatvės sodybose. Viešėdamas savo tėviškės Butėnuose susidūriau su tais migrantais ir aš – primečiau, kad beveik dešimties centimetrų ilgio, pajutę pavojų besiriečiantys, susitraukiantys. Kelis nufotografavau, o po to, kaip sąmoningas pilietis, primynęs batu sutraiškiau.

Autoriaus nuotraukose:

Štai jie – nepageidaujami, nemalonūs, kenkėjiški „arionai“