Raimondas Guobis

Rugpjūčio 13-osios šeštadienį švęsta tradicinė "Butėnų diena", įprasto istorinio žygio, šį kartą dviračiais, tema "Butėnų vandenys". Nors dėl tvyrančio karščio ir daugybės kitų priežasčių į istorinio pažinimo kelią nuo didžiojo kryžiaus išriedėjome vos trise, kartu su manimi dar Jurgita ir Gendrutis, tačiau įspūdžių ir smagumo nepritrūkom.

Narunčio apžavai

Prie didžiojo kryžiaus, ant kurio kryžmos, tarsi būtų išprotėję ar išgudrėję, gandrai ėmė nešti stagarus ir krauti kažką panašaus į lizdo užmačias, apdairiai palaukėme bene dešimtį minučių - gal kas nors pavėluos. Tik tuomet išriedėjome Juzos miškelio link. Stabtelėjome prie dviejų didelių tvenkinių, iškastų dar pačioje kolchozų pradžioje ir naudotų ūkio bei techniniams reikalams, pasigrožėję senutėliu svirnu nirom į šilą. Aplankėme pakelėje stūksantį didžiulį akmenį - nors išlindusi tik viršūnėlė, tačiau nuo seno pasakojama, kad riedulys Puntuko dydžio. Tilteliu pervažiavome nediduką, bet šiemet labai linksmai vandeningą Narunčio upelį, pasukome miškakeliu į kairę, pro tankiai suaugusius, skaudžiai kliudančius dilgėlynus, avietynus ir kitokius smulkius žolynus prasibrovėme į slėnį, tiesiog sušokome į didžiuliais rieduliais nusėtą upelio vagą. Grožis, ūksminga vėsa, butėnietiškas Klondaikas - taip ir norisi pasiimti dubenį ir pabandyti iš upelio smėlio išsiplauti nors kruopelytę aukso. Pokštas? Tačiau rimti geologai sako jog tai įmanoma...

Įveikę tikriausią brūzgynų kliūčių ruožą išnėrėme ant vieškeliuko prie pat buvusių Juzės Gudonienės namų. Ten ryžtingai burzgė traktorius, ginkluotas buldozerio geležte retinis smagiai stumdė žemės pakraštėlius prie visai neseniai išrausto tvenkinio - dar vienas Butėnų vandenų objektas.

Susipažinome ir su naujuoju to jaukaus, tačiau daugelį metų apleisto kampelio šeimininku - Tomu. Penkiasdešimtmetis vyrukas visai neseniai įsigijęs valdą kupinas sumanymų - žada rimtai pasiremontuoti trobelę ir apsigyventi. Mielai įsijungs į Butėnų bendruomenę - bendruomeniniai reikalai ir jam ir jo moteriai labai tinka ir patinka. Tuo pačiu gurkštelėjome po gurkšnį vandens iš čia pat versmynų besiveržiančios Šaltinių šaltinio.

Didysis prūdas ir kiti ramūs vandenys

Ties buvusią Mačeikyne greičiau nei reikėtų pasukome iš plento į dešinę ir iš kelio išklydom. Tačiau suradome tokių smagių žolynų, tokių vaizdų rojaus pajautomis dvelkiančių, kad sukritę ant žemės džiaugsmingai Butėnų dvasiai pasimeldėm...

Tada vėl sugrįžome į judrųjį Utenos - Svėdasų plentą, leidomės į pakalnę, į Močiaraistį ir dešinėn pasukom tik šiek tiek prieš Narunčio tiltą. Buvęs Augustino prūdas telkšojo visa didybe. Kokio jis dydžio, kiek hektarų nesumojome iš akies paskaičiuoti. Tolimame melsvuojančio, banguojančio prūdo pakraštėlyje kaip mielam seklyčią puošiančiame paveikslėlyje baltavo dvi gulbės, pastebėjome ir ant neaukšto medžio tupėjusį vanagą. Gelmė, žolės, smėliu ir dumblu švytintis dugnas, gausybė smulkių žuvelių, baltais kamienais pakrantėje besirikiuojantys berželiai. Nuostabi vieta.

Vėl plentas, virtinėmis skriejantys automobiliai, mūsų žodžiai apie vėtros nugriautą ir mūsų ilgokai neatstatomą Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį. Jau laikas, mat ir medį lentpjūvės šeimininkas pažadėjo, yra kam ir skardinį stogelį pataisyti, ir didžiojo kaimo dvasia, išdidumas, savigarba ragina šito švento darbo nebeatidėlioti.

Mūsų taikinyje mažylis, kadaise pelkynu liūliavusiais krantais žavėjęs Galinio ežerėlis. Buvo laikas kai jį Balčiu vadindavo, tuoj už jo driekėsi ilgas ir platus durpingas raistas - Aklaežeris. Tačiau jį tik mintimis aplankome, nenorime per privatininkų tvoras brautis. Žinoma, kad dabar jo pakrantės tarsi ir numelioruotos, krantai prieinami, netoliese ir Gervaraistis. Smagus vieškeliukas veda į pakalnę, kilpuoja grakščiu vingiu ir atveda į sodybą Barono vila vadinamą. Ten vandenų gausybė, mat buvusiose Kerpio upelio versmynuose, iškabinus durpingą slėnį, didžiulį kanjoną per kelis metus išrausus ir atsirado šis didžiulis kelių hektarų mėliu raibuliuojantis ežeras. Susitinkame ir patį Petrą Baroną, kuris mums pasiūlo dar ir miško maudynėmis pasimėgauti. Smagu būtų, tačiau mūsų tema - vandenys. Pereiname tvenkinio atšakos sąsiaurį arkiniu tiltu, praeiname "Miško SPA" paviljoną, pasisukinėjame akmenų magiškame rate, jis Mėnulio taku vadinamas, po to patekome į Darnos ratą. ten magiškus žodžius kalbėti siūloma, melstis, medituoti, ant suolelio trijų suaugusių beržų kamienų soste pasėdėti. Įsmunkame į jaukų apskritą namuką - iš didžiulio medžio kamieno suręstą baublį. Įkopiame į Rūpintojėlio kalvą, pasigėrime sodu, pro žiūronus pasidairome į ramiai besiganančią elnių, danielių bandą.

Vandenys vandenėliai

Tuoj už didžiosios sodybos - gilus slėnis - Dūbaraistis, stačiai į jį nuo Rūpintojėlio kryžkelės leidžiasi mūsų kelias. Ne taip toli, už šilo vingiuoja jau nemenka upelaitė Vasinta, jos pakrantėje - Rimanto Janulio stebuklai. Tėviškės sodybvietėje pastatytas kryžius, didžiojoje eglėje kabo koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle, vilioja nors paprasta, tačiau pagal visas žvaigždžių šauksmo taisykles sunerta piramidė, yra įdomių riedulių, skulptūrėlių. Leidžiantis miško keliuku Liesvinčiavietės link didžiuoju slėniu gurga mažyti upeliukas. aš jį jau Cedronu praminiau, mat manau šitame šile Kalvarijas įrengti. Įkopus į kalnelį keliukas veikiai kairėn suka, dešinėje lieka paslaptingas Lieknas, atsiveria plati kirtavietės ir didžiojo lietuvių partizanų bunkerio likučiai. Kelių dešimčių metrų ilgio tunelio būta...

Taip norėjosi dar iki mažojo Čiurlio - Liudviko upelio nukeliauti, tačiau keliukas vėl išvedė į vieškelį, kurio dulkėtas kaspinas vedė tiesiai į Butėnų ulyčios pakraštį, prie Prūso galo sodybos. Ten stabtelėjome prie pernai pastatyto paminklinio akmens didžiajam kaimui, paragavom senutėlės obels rausvų obuolėlių - medžiui gerokai virš šimto metų. Tai ir skonis šimtametinis. Kaimo gatve leidomės į rytus, vis žvilgsniu tvenkinius, jų ypač daug pievose dešiniau, glostėme. Prie vieno nusileidę milžiniškus amūrus, jų iškylančius iš gelmių šešėlius, didžiules ratu besisukančias rusvame vandenyje žuvis stebėjome. Galiausiai pasidžiaugę beveik trijų valandų istorinę atgaiva išsiskirstėme - aš veik stačia galva į mieliausius Šventosios vandenis nėriau. Auksinė vasara, auksinė diena, auksiniai pakrančių smiltynai, auksiniai Butėnai...

Narunčio kanjone: Jurgitos selfyje ir mūsų siluetai

Jurgita, Gendrutis ir naujakurys Tomas

Meldžiamės šventai Butėnų dvasiai

Prie Augustino prūdo surasta "istorinė kuoka"

Barono viloje. Kur bepasuksi - vis smagios įdomybės

Mažo Kerpio upelio versmyne nūnai tyvuliuoja didžiulis ežeras...