Raimondas Guobis

Didžioji Butėnų šventė

Valstybės dieną – liepos 6-ąją didžiausiame plotu Anykščių rajono kaime Butėnuose švęstos jo pirmojo paminėjimo istoriniuose dokumentuose 350-osios metinės.

Ta proga vyko istorinis pasivaikščiojimas po senąjį kaimą, melstasi kapinėse, atidengtas Vaižganto krikštatėvio Augustino suolelis bei paminklinis, jubiliejų įamžinantis akmuo. Prie bendruomenės namų iškelta vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas, vyko smagi vakaronė.

 

Iš amžių glūdumos...

Pirmą kartą Butėnų dvaras, jo rūmai kadaise stovėję ant Bobakalnio, Komarų valdų aprašuose paminėti 1671 metų gegužės 13 dieną, Lietuvos – Lenkijos valstybę valdant Mykolui Kaributui Vyšnioveckiui. Jau prabėgus bene šimtui metų nuo valakų reformos, XVII amžiuje, kuomet buvo išrastas mikroskopas ir teleskopas, pradėti gaminti valgomieji ledai, imta spausdinti popieriniai pinigai, kuomet skleidėsi Vivaldžio, Šekspyro, Niutono talentai, sparčiai kolonizuota Amerika. Ir tuomet čia, prie Šventosios buvęs didžiulis kaimas, kuris savo klestėjimo metu didžiavosi daugiau nei keturiais šimtais gyventojų, kurie po visų reformų, XX amžiaus pradžioje valdė daugiau negu tūkstantį hektarų žemės. Tai buvęs plotu pats didžiausias kaimas visame dabartiniame Anykščių rajone ir vienas didžiausių Lietuvoje. Nuostabi gamta, Šventoji, šilai, netolimas parapijos centras – Svėdasų miestelis, šimtai smagių, gyvenimo džiaugsmu trykštančių sodiečių. Kas galėtų sugrąžinti tą šlovę? Nors dievui ir jo palaimintiems žmonėms viskas įmanoma...

Pagarbios atminties eisena

Susibūrę prie jubiliejinių 1990 metų kryžiaus rytiniame kaimo pakraštyje istorine gatve žengėme į vakarus. Švelnus vakaro vėjas kedeno ant aukštų kotų iškeltas Lietuvos bei Aukštaitijos vėliavas. Didis džiaugsmas, nuotykis, šiuos simbolius nešti patiems mažiausiems, ypač Mindaugui iš Mikšių giminės. Vis stabtelėdami prisiminėme tai kas svarbiausia. Senąjį „magaziną“, seseris Motiejūčias, mokytoją, Sibire kentėjusią Liudą Žvirblytę, Pakštų giminę ir „Dausuvos“ svajotoją, geopolitiką bei Lietuvos vandenų tyrinėtoją prof. Kazimierą Pakštą, Juškas, Navikus, pasidairėme „ulytėlėje“, stabtelėjome prie modernaus mokytojo Antano Pliupelio namo, paženklinto Gedimino stulpais, pastovėjome po gamtos stebuklu vadinama didžiąja vinkšna, kalbėjomės apie kitus Pakštus, nepamirštamą Apaliutę, stebėjomės jos senąja gryčia, gausybe ją supančių senmedžių. Atidengėme Augustino suolelį, taip pagerbėme ir įamžinome lietuvių literatūros klasiką, kan. Juozą Tumą Vaižgantą ir čia gyvenusį jo krikšto tėvą A. Žvirblį – sumaniausią, turtingiausią sodžiaus gyventoją XIX amžiaus pabaigoje. Gėrėjomės jo šimtamečiu, moderniu, laiko dvasios nepaliestu namu bei mūriniais tvartais. Prisiminėme pradžios mokyklą, senąją kultūrą, kiną. Stabtelėjome ir prie kito mokyklos namo, prie senojo, iš 1892 metų užsilikusio kryžiaus. Kapinėse tvyrojo dangiška ramybė, kokios ir besiilsintys karaliai pavydėtų. Pamąstėme, nuoširdžiai pasimeldėme. Nuskambėjo „Viešpaties angelas“ už mirusius ir labai sena šv. Augustino malda už gyvuosius už jų gyvenimo dvasinį pasitaisymą: "atpirkėjau mano, išnaikink manyje puikybę ir duok nužemintą širdį...“ Iš tolo nužvelgdami legendinį Bobakalnį, Šventosios slėnį, pakilome į kalvas, patį sodžiaus vakarinį pakraštėlį. Ten kur saulė vedė...

Paminklinis akmuo

Ledynmečiu atridentas milžinas, gal net aštuonių tonų svorio akmuo, daug metų gulėjęs Kūdrių lauke tapo didingu paminklu iškilusiu Kėkštagalio kryžkelėje. Melioratorių nuristas į šalį, po ilgų dešimtmečių „kertiniu“ pasidarė. Tiesiog neįtikėtinai greitai pasisekė akmenį atgabenti į vietą, surasti geriausią akmentašybos meistrą Romą Zakarką iš Utenos, kuris uoliai, elegantiškai, profesionaliai raides ir skaičius iškalė. Riedulys pasitaikė labai kietas, mat ilgai po žeme glūdėjęs, paskilinėjęs, tačiau tie įplyšimai nepavojingi – akmuo stovės per amžius.

Su didžiu džiaugsmu, juk neeilinės, didingos dienos sulaukta, prasmingais žodžiais, trumpai prisiminant istoriją, dėkojant už šią nuostabią Aukščiausiojo dovanotą žemę, kalvas, laukus, šilus prie Šventosios, kurią per daugelį šimtmečių gyvenę žmonės įprasmino, išugdė jai istoriją, įkvėpė visus šios žemės vaikus vienijančią dvasią. Skambėjo dainos Mindaugo karalystei, tėvynei Lietuvai pašlovinti. Viltingai atidengėme raudono granito akmenį su iškalta data 1671, brangiausiojo kaimo vardu – trispalvę juostelę atrišo mažiausieji šventės dalyviai. Tai labiausiai pasiturinčio butėniečio Petro Barono dovana tėviškės kaimui. Vakaruose skaisčiai saulei į šilais mirgančius tolius besileidžiant nuskambėjo brangi ir vienijanti giesmė „Lietuva brangi“. Nuskambėjo dar ir „Balta karūnėlė“ ir poeto Sigito Gedos eilės “Giesmė apie pasaulio medį“. Šventai ir didingai: „...Bandykime čia ramūs mes gyventi ir numirti,/ Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,/ Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti/ Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos...“ Dar valandėle pasifotografuoti, pasigėrėti paminklu, Domicelės Augutienės sukurtu augaliniu kilimu, pasikalbėti.

Bendruomenės namuose

Ant aukšto stiebo plaikstėsi trispalvė, vėjas ją sugavo ir išskleidė. Sutartinai, tuo pat laiku kaip ir visi lietuviai, tėvynės himną giedojome. Po to rūpestingosios seniūnaitės Rimos Rimkienės ir bendruomenės pirmininkės Lendrinos Meškauskaitės pakviesti sugužėjome į šviesiu naujumu tviskančią seklyčią, kuri meistrų ir rėmėjų darbą giria...

Susirinkome bendrai vakarienei, pasibuvimui. Valgėm, gėrėm, vienas kitu džiaugėmės, ir Povilaičio „Vėl švieski“ ir kitoms populiarioms, žinomoms dainoms skambant šokome. Prisiminimais, linksmomis ir įdomiomis istorijomis dalijomės. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.

P. S.

• Didis dėkui visiems prie šventės prisidėjusiems ir dalyvavusiems. Nuotaika ypatinga, akimirkos nepamirštamos. Gailestis, kad daugybė brangių žmonių, tikrų butėniečių ir po sietuvą, pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių, šventėje nedalyvavo. Kada gi bebus tokia šventė, toks jubiliejus. Ar tokių apvalumų kada besulauksim. Reikia pasistengti kuomet gimtinė, tėviškė šaukia...
• Ateityje laukia nauji darbai. Vis dar tyso stichijos nugriautas Šv. Jono koplytstulpis, bendruomenės namų stogo perdengimas ir kiti darbai darbeliai.

Autoriaus nuotr.

DSCF4382
Šventė prasidėjo prie jubiliejinių 1990 – ųjų metų kryžiaus

DSCF4383
Aukštaitijos ir Lietuvos vėliavos mažiausiųjų rankose

augg
Bene pirmasis prisėdimas – tautiškoji Alma ir jos „komanda“ ant Augustino suolelio

DSCF4385
Karališkame amžinybės kalnelyje

DSCF4396
Butėnietės: Irena Guobienė, Rimanta Žvirblienė, Ona Mikuckienė ir Vita Klimienė

DSCF4403
Vakariniame kaimo pakraštyje atidengtas paminklinis akmuo

DSCF4412
Petras Baronas ir jo pusbrolis Albertas Baronas nusiteikę šventiškai

DSCF4409
Akmens didybė...

DSCF4429
Buvusi Butėnų pradinės mokyklos mokytoja Irena Guobienė įteikia jubiliejaus proga sukurta siuvinį Butėnų bendruomenės pirmininkei Lendrinai Meškauskaitei

DSCF4398

DSCF4419

DSCF4427

DSCF4428
Šventės akimirkos...

Komentuoti


Orai

Kalendorius

Rugpjūtis 2021
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
26 27 28 29 30 31 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31 1 2 3 4 5

Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 202 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top