Krosnies pasakos

Raimondas Guobis

Taip smagu būdavo ant krosnies pašildyti kaulus. Buvo laikai, kai seniai kaip toje pasakoje tik ant krosnies ir gulėdavo. Beje veikdavo kaip geras masažas, moderniausios šiuolaikiškos procedūros. Žmogus sugrįžęs iš darbų, šiek tiek sužvarbęs, susnigtas, sulytas šalto lietaus pasišildydavo ir gyvenimo džiaugsmus vėl pajusdavo, nuotaiką pataisydavo pagulėjęs ant krosnies pado.

Kokios, gi, buvo aukštaitiškos gryčios? Kadaise tai su moline asla vietoje grindų ir dūmine krosnimi. Kuomet ją kūrendavo dūmai virsdavo tiesiog per šiek tiek pravertas duris ar lubose išpjautą skylę - aukštinį. Vaikai ištiesdavo, pakeldavo kojas ant koptūro ir mėgaudavosi jas kutenančius šiltu dūmų.

Vėliau visi išsimūrijo kaminus, nustojo dūmais kvepėti, atsirado ir grindys. Bet šaltą, vėjuotą žiemą po jomis klajodavo, griebdavo už kojų vėjas, kuris stingdančia vėsa košdavo iš apačios.

Tuomet ant krosnies, kur rodosi vienam žmogui išsitiesti ankštoka, susipokuodavo gausi šeimyna - tėvai, vaikai, kartais dar ir užsilikę senatvės karšačiai močiutė ar senelis. Dar kyšodavo ir katino ūsai. Ir gimdavo ten visokios legendos bei pasakos, nes atsigulus tik svajoti, riesti istorijas nuostabiausias...

Tų pasakiškų krosnių šiuolaikiniame kaime veik neliko. Taip pat ir Butėnuose... Nors dar galima kur nors jas pamatyti, galima tiesiog edukacines programas senojo sodžiaus įdomybių nemačiusiam jaunimui vesti. Kokią nors krosnies kūrenimo, duonos ar pyragų kepimo, po to ragavimo ir gulėjimo ant krosnies - tinginiavimo stovyklėles rengti. Juk krosnių dar yra.

Užėjus į Eugenijos Budreikaitės - Baronienės troba pati nuostabiausia aukštaitiška krosnis, didelė, nubalinta kaip sesė stūkso. Juk būtent apie tokias sakydavo: žiemą brolis, o vasarą molis. Panaši krosnis buvusi ir pas Eleną Valuntienę. Jos trobelė nedidukė, tai pečius didesnį jos plotą, tarsi apkūni motinėlė, užimdavo. Buvo šito etnografinio gėrio ir kitose trobose, tačiau modernaus gyvenimo šauksmas, kaip kokią atgyveną išgrūdo krosnis iš namų lauk. Plytas, molį išmetė, ant keliučių duobių išbarstė. Nebeliko tokios ypatingų formų, puikios Motiejūčių trobos krosnies. O štai Apaliutės Pečiūraitės troboje užsiliko. Ten tai tikriausias šedevras - daugybė įdubų, tarsi lentynėlių smulkmenoms susidėti, koptūras, pečelis, kartais net ne vienas, kuriame tarsi tamsiame bunkeriuke - kamaraitėje žiemą laikydavo vištas, sudėdavo malkas. Ant pado galima kopti laipsniais, galima ant tų laiptų ir miegoti. Vienur karščiau, kitur vėsiau. Užsiliko duonkepė krosnis, nors kiek mažesnių apimčių ir bendruomenės namuose. Konservatyvaus nusiteikimo netrūksta, tad nors šviesiu modernumu seklyčia švyti, bet už sienelės snūduriuoja pati tikriausia krosnis. Gali duoną kepti, kopūstienę verti, gali ir ant pado šildytis.

Autoriaus nuotraukose: