Raimondas Guobis

Žilvičio brolija

Taip taikliai vienos butėnietės buvo apibūdinta mūsų karta. Juk simbolis, kuris mus neatskiriamai suvienijo buvo ne tik Butėnų, o po to ir Žaliosios mokyklos, bet ir vėlyvi vasaros vakarai susiliejantys su naktimis ir bendrystė išgyventa smagiame būryje prie senojo paupio žilvičio. Dažniausiai smagiai žaidžiant, su kamuoliu mušinėjant pamėgtą "Bulbą".

Kad taip nusprendus, sutarus kad, kaip griežtų viduramžiškų brolijų nariai, susirenkame sutartu laiku bent jau kartą metuose. Prisiek, kad nepamirši, prisiek, kad dalyvausi, prisiek, kad surasi laiko.

Senasis medis sustingęs ilgesyje, laukia susirenkant "Žilvičio brolijos"

Senųjų trobų ilgesys

Kartais taip užlieja senų sodybų, senų sodžiaus trobesių ilgesys. Tų, kurios vaikystės laikais dar tebebuvo, o dabar jau ir žymės daugelio nelikę. Kur pradingo visi Kūdrių vienkiemiai, kur senieji kaimo klojimai? Taip gerai prisimenu didžiulius Žvirblio, Prūso ar Žemaičio klojimus. Su padu, šalinėmis, plačiai užleistais stogais. Rodosi ir jaučiu paslaptingą prieblandą, molio vėsą, šalinių magiją, juk tokiose užkaboriuose kadaise per visą vasarą slėpdavosi aukštaitiškas Gavėnas.

Kaip smagu būtų buvę, kad nors vienas užsilikęs. Geriausiai tai Žemaičių. Stovėtų dabar prie bendruomenės seklyčios, galėtum ką tik nori ten pasidėti, vaidinimus ruošti ar muziejų įrenginėti. Tačiau nušlavė tuos pastatus kolchozinis drumzlinas vėjas. Griovė klojimus jau Svėdasų valdžiai nusprendus. Neverk butėnieti...

Kur atvažiuodavo Albinas

Ta troba stūksojo truputį toliau nuo kaimo gatvės vieškeliuko, slėnyje. Dviejų galų, tokia gerokai palinkusiu, aplopytu stogu, didžia paslaptimi užėjus į vidų.

Juškos Kasčiuko, nepakartojamo piršlio namai, Lietuvos jaunalietuvių žaidynių Kaune 1934 metais 100 metrų bėgimo čempionės Genovaitės Mačeikienės, jo mokyto brolio Albino, simpatiškojo jaunylio Teofiliaus, anksti mirusios Anelės ir jaunylės Elenos, kuri ištekėjo už Valuntos Juozo tėviškė. Labiausiai įsiminė žymiai šlubuojantis, paslaptimi paženklintas vyras, kurį matydavome ir ramiai paupyje su užmesta meškere rymantį. Storo, tvirto lazdyno stiebas, juk ant gyvos žuvelės viliodavo ne kokį menką sutvėrimą, bet didžiausias Šventosios lydekas.

Senoji Juškų troba neišliko. Vaizdas 1992 metų rugsėjį

Apaliutės gryčia ir Alsėdžiai

Pas Apaliutę. Užeiti į jos paslaptingą gryčią vaikystėje būdavo tikriausias nuotykis. Sienos išklijuotos laikraščiais, tvirta, gerokai pasigumbavusi asla, ir veik trečdalį kambario užimanti krosnis, su visokiais pečeliais, koptūrais. Paslaptinga daug žinanti ir mokanti, nuolat besišypsanti rausvaveidė vienišė buvo ir jos šeimininkė.

Tiesiog nepaprasti likimo viražai - mūsų Apaliutės Pečiūraitės sesuo buvo ištekėjusi už Alsėdžių malūnininko. Malūnas šalia garsaus Žemaitijos miestelio buvęs vandens, nuotraukoje aiškiai matyti besišypsanti butėnietė ir linksmas jos vyrukas besidžiaugiantis nauja vandens jėgainės turbina.

Pečiūraitė buvo ištekėjusi už Alsėdžių malūnininko

Kapitalizmo Butėnų palaukėje ženklai

Antanas Šukys, ne tik smarkus, bet ir žingeidus, gabus, tikslo siekiantis. Mokytas, gabumais ir sumanumu atsispirdamas per metus kelias gimnazijos klases gebėjo peršokti, sėkmingai studijavo universitete. Du jaunesni broliai - Steponas ir Balys taip pat nepėsti, vienas vis galvojo kaip uždirbti milijoną, o antrasis taip pat nesunkiai vertėsi, mėgavosi gyvenimu. Tai ir savo pramonę savo tėviškėje, Butėnų palaukėje kūrė. Visiems nuostabą kėlė, kaip rūko dūmelis, o po kelių parų iš destiliavimo katilo ėmė tekėti terpentinas...

Paskutinysis istorinės jų sodybos reliktas buvo vidury plynų laukų stūksantis klojimas. Tačiau ir tas neišliko, buvo nugriautas net ir po 1990-ųjų.

Šukių klojimas taip pat buvo nugriautas...

Sodžiaus suėjimai moderniame tvarte

Pas Juzėną tokie sujudimai būdavo. Juza daro alų, kažkas gaudo žuvį, gaspadinės ruošia vaišes. Viską organizuoja Vilius, jam padeda Aleksys, Rimantas. Gausybė svečių susėsdavo stainių menėje, betoniniame tvarte, kuris buvo tarpukariu Žemės Ūkio rūmų specialistų pastebėtas, o jį suprojektavęs ir pastatęs ūkininkas Jonas Juzėnas pinigine premija įvertintas. Sueidavo ten giminės, kaimynai, aš tebuvau tik girdėjęs apie tuos balius. Dar Juozo Baltušio dienoraščiuose suradau paminėta. Kaip per naktį alų gėrė, šnekučiavosi, dainas dainavo. Rytui išaušus tik į Šventosios tėkmę niurktelėjo, atsigaivino ir vėl užustalėn. Tvirtų kaip ąžuolų vyrų būta...

Balius Juzėnų namuose

Balius Juzėnų namuose

Juzėno Vilius buvo žmogus ypatingas. Kiekvieną savaitgalį matydavome per ulyčią važiuojantį jo geltoną moskvičių - skubindavosi į tėviškę. Tenai nuolatos darbavosi, kad tik nesuirtų, nesugriūtų. Senosios kaimo buities, istorijos atminimo daiktus surankiojęs manė tame pačiame mūre įrengti etnografinį muziejų. Tačiau nesuspėjo. Netikėtai gyvenimo šviesa užgeso...

Nuotraukos autoriaus.