Raimondas Guobis

Kelionė iš Svėdasų kaskart kitokia, visuomet ypatinga. Iš senojo Vilniaus kelio, Alaušo pakrante, kalvelėmis pasišokinėdamas driekiasi senasis Vilniaus vieškelis, tik jo išlikusi atkarpa, iki pat Vasintos upelio pakrantės.

Išsukant į didįjį šiandienos kelia kaukdama sirenomis praskrieja greitoji medicinos pagalba. Mirguliuodamas, plento nelygumais pasišokinėdamas automobilis nuskrieja Utenos link. Dingteli: gal kas Butėnuose sublogavo...

Ruduo Butėnuose...

Volais banguojantis kelias

Plentas nuo senosios Palaukiškių ulyčios pakraščio iki pat kryžkelėlės ties Tamošiūnu tikriausias arimas, net ne arimas, o tarsi sunkaus miškovežio išmaknotas miško keliukas, paliktos vėžės kelius metrus besidriekiančiais gubriais styro. Labai keista, įdomu, įvairu, meniška, tapybiška. Net keista, kad tokiu keliu dar leidžiama važinėti, kad toks tad respublikinės reikšmės kelias. Ir kaip ta mūsų gerovės valstybė nepasirūpina tą, nors ir egzotišką, bet labai nepatogų ir pavojingą kelio gabalėlį greičiau suremontuoti.

Butėnai skendintys paslaptyje

Toks rusvas, su skaisčia saule ir vėju susimaišęs pasaulis. Šv. arkangelo Mykolo paminklas partizanams pasilieka dešinėje, judu tolyn. Kokie gražūs medžiai Buitvydienės sodyboje. Maumedis ir ąžuolas galingais kamienais aukštyn stiebiasi. O "greitoji" tai stovi Šukio kieme, nejaugi ta darbščioji gėlių mylėtoja senolė Elžbieta Šukienė sublogavo. Bet gal nieko baisaus, ligonio niekur vežti nesiskubina, gal pakaks ir naminės pagalbos.

Gražuoliai medžiai Buitvydienės sodyboje

Paberžio naujienos

Nežinia kada čia atsiradusi, po milžinišku beržu prislėpta, į storą margą kamieną atremta skelbimų lenta. Storai keliais sluoksniais įvairias žinias skelbiančiais popieriais apklijuota. Kam gi tie popieriai?...

Ar skaityt, ar tik subinėm šluostyt? Kokių tik žinių čia nėra...

Paberžio naujienos...

Laukų platybės

Kerpio upelio slėnio didybė, ir vakaruosna ir į rytus apvalainomis kalvelėmis banguoja, kol tarsi į kanjoną nusileidžia į Narunčio slėnį. Gyvulių banda ramiai, palaimingai plačioje lankoje žolę rupšnoja, toli toli pamiškiuose elniai ganosi. Jau tarsi ir nutilo jų vestuvinės linksmybės, aršiomis patinų kautynėmis, laukiniu riaumojimu paženklintos. Suku pro Sero rajoną. Pievos keliuku iki pačios kalno viršūnės.

Žalios lankos, riebios karvės

Karališkasis sodas

Pašto dėžutės, jas tikrai galima pavadinti gražiausiomis Lietuvoje. Taip ir jas įrengęs Žydrūnas Milčiukas, mūsų kaimo ainis, vis dar Londone tebegyvenantis pavadino. Jo sodas taip unikalus, nedelaičiai medeliai paženklinti karališka, jau antrą trečią amžių skaičiuojančia kilme abuoliukais rausvuoja. Jų gausu, vos ne kekėmis šakas lenkia, kieti kaip akmenukai - žieminės veislės. Nuskynęs tik gerokai po Naujųjų Metų jų tikrojo gardumo sulauksi. Šiemet buvę ir kriaušių.

Kur gražiausios Lietuvoje pašto dėžutės?

Karališkojo sodo vaisiai

Pakštų gūžta

Senoji troba. Dviejų galų gryčia. Ta pati, kurioje tarpukariu lankydavosi profesorius Kazimieras Pakštas. Nors čia gyvenusio Mykolo Pakšto vaikų dar tik vienintelė Julė Bieliūnienė, gerokai per devintą dešimtį persiritusi Anykščiuose tebegyvena, bet jos sūnūs jau nusprendė namus parduoti. Smagiai užprašę - tėviškė labai brangi. Tačiau net ir šiek tiek, iki 25 tūkstančių kainą nuleidę, pirkėjo dar nesurado. Nors jau norėjo ir uteniškiai ir sostinės gyventojai nusipirkti ir čia patogią vasaros rezidenciją įsirengti...

Po paminkline vinkšna

Lapų nemenkai numetusi, vis labiau savo nuostabų vainiką atvėrusi. Gražuolė milžinė, joje įžvelgiu kažką dieviško, rodosi, kad pro išsiraizgiusių šakų vainiką žvelgiant dangus savo gilybes atveria. Saugoti, branginti, saviems ir kaimo svečiams rodyti tokį gamtos stebuklą reikia. O mokytojo Antano Pliupelio namų dabartiniams savininkams, vaikaičiams, kurie jau buvo išsitarę, kad gal vertėtų tą medį nuo kelmo versti, už išsaugojimą reikia premiją, padėką didžiausią įteikti.

Didžiosios vinkšnos ūksmėje

Pakapės šilelio projektas

Kad taip nors vieną miško plotelį pasaugojus. Tarkime imtų mūsų bendruomenė ir įsigytų visems tokį mielą Pakapės miškelį. Ir jame gražuoles pušis, beržus, drebules, klevus kaip draustinyje ugdytų, leistų medžiams gyventi kol vėtros nuvers ar ligos nudžiovins. Kad po šimto ir daugiau metų galėtų gėrėtis tai pačiais gražiais medžiais kaip mes gėrimės. Kaip mes gėrimės ir mylime vienišąjį paupio žilvitį... 

Visi keliai veda prie žilvičio...

Amžinybės mieste

Pamaniau, kad Žvirblio Vaidui šiemet būtų buvę penkiasdešimt. Bevaikštant po kaimo kapinaites nuolatos koks paminklas, įrašas sužadina mintį, sugrąžiną į praeitį. Naujas kauburėlis, švytintis baltų rožių žiedų gausybės baltumu. Eugenija Baronienė nugrįžo į šventąjį kalnelį, užbaigusi beveik 96 metų gyvenimo kelionę, prie dar 1987 metais palaidoto vyro Gedimino.

 

Vartai anksčiau išėjusiems 

Kur amžinybės kryžiai...

Prie rudenėjančios upės

Per Pakapės šilelį, keliuku leidžiuosi žemyn, ten kur visi takeliai senojo žilvičio link veda. Tarp pievakelių stūkso, rymo vienišas žilvitis. Pajutau, kad kažko nebėra. Sudegintas laužas, tas, kuris tarsi Joninėms paskirtas buvo. Paliko tiktai juodos plėnys. O Šventosios tėkmė rudeniška vėsa spindi. Srauni, sūkuriuojanti...

Rudens spalvomis besidabinanti upė

Švento sodo obuoliai

Tas molingoje kalvoje vešintis sodas. Tarsi pasakoje susipynusios obelų šakos, žemė prikritusi obuolių. Rausvašonių. Renku juos. Šventas man tas dosnus sodas... 

Tėviškėje laikas vėju praskriejo - vidurdienis į ankstyvą pavakarę persimainė. Namo senuoju keliu pajudėjau.

Pasigėrėjimai

Pasigėrėjimas žalmarge karvute lankoje pačiame ulyčios centre, pasigėrėjimas ramiai gromulojančiais galvilais besispiečiančiais, pasigėrėjimas ir ulyčios gale, kur Dangeras su pačia aplink savo karvutes triūsė. Rūpinosi jas pagirdyti, naują rudenį jau menkai teželiančio pievos plotą atitvėrė, melžti ruošėsi...

Karvės - riebaus ir gausaus pieno čempionės žvilgsnis