Raimondas Guobis

Dvi tris savaites aktyvieji lietuviai turėjo labai daug smagaus poilsio bei darbo – neregėta energija dygo grybai, tik spėk juos rauti, tik spėk juos džiovinti, raugti, žiemai, svečiui pamylėti, tam, kad turėti ir saviems ar svetimiems pasakyti.

Kiek prisirinkai, kiek susidžiovinai. Internetas tiesiog sproginėjo nuo žinių apie grybus, o Butėnų kaimo gyventojai į apylinkės miškus važiavo net traktoriukais ir grybus gabenosi priekabomis...

Paklaustas apie keliones į šilus su traktoriuku Butėnų kaimo gyventojas Kęstutis Žvirblis smagiai nusišypso – su traktoriuku važiuoja ne todėl, kad grybų nepavežtų, bet todėl, kad tas mažytis, pagalbininkas ūkyje labiausiai tinka ir judėti miškų keliukais. Mat daugelyje vietų tie keliukai išmalti sunkiasvorių miškovežių, kėpso provėžos, kai kur miškų versmės klastingomis klampynėmis bevažiuojančių tyko. Ten su lengvuoju automobiliu tiesiog „pasikartum“ ar įklimptum. O mažylis traktoriukas išvažiuoja visur.

Melsvas, mažiukas traktoriukas – puikus grybautojų pagalbininkas

Panašiai grybauja ir Vita bei Jonas Klimai. Reto darbštumo moteris suspėja ne tik didžiulį melžiamų karvių ūkį sužiūrėti, bet prisigrybauti, prisiuogauti. Japonišku traktoriuku „ISEKI“ su priekaba Klimai juda į baravykais turtingus paupės miškus. Panašiu traktoriuku, taip pat su priekaba, grybų dažnai išsiruošia ir Antanas Mikuckis, kartu važiuoja ir žmona Onutė, sūnus Jonas ir iš Vilniaus atvykusi giminaitė, sodžiuje gimusi Dalia Baronaitė – Petravičienė. Su tokiomis pajėgomis užgriuvę mišką netrunka kelis krepšius geriausių grybų pripildyti, kuomet juos sustato į nedidelę priekabą, tai rodosi grybų baisingai daug. Traktoriuku pasigrybauti važiavo ir Kęstutis Žvirblis su žmona Rimanta.

Mažasis traktoriukas, priekabikė ir iš gamtos rojaus sugrįžę smagūs grybautojai. Iš kairės: Jonas Mikuckis, jo tėtis Antanas ir viešinti giminaitė Dalia Baronaitė

Kiti su automobiliais savo laimės ieško, dviračiu važiuoja, nors ne taip toli tie miškai, bet pėsčiomis jau veik niekas neina. Laikas brangus, o grybų gali surasti tiek, kad vargu ar bepaneši. Parsinešus namo daugeliui knieti ne tuoj pat gėrybes doroti, bet suskaičiuoti, surikiuoti, apskritimu sudėlioti, kaip kokius trofėjus nufotografuoti ir visam pasauliui apie savo pasiekimus, sėkmę apskelbti. Šiandien du šimtus, o vakar tik septyniasdešimt...

Parsigabenus namo prasideda dar didesni darbai – reikia tuos grybus išdoroti, atskirti kirmėlėtas, labai jau negražias jų dalis, supjaustyti į didesnius ar mažesnius gabalėlius, raugti, virti ar džiovinti. Geidžiamiausias grybas žinoma baravykas. Juos tai veik visi džiovina. Daugiausia elektriniuose džiovintuvuose, o kai kas dar senoviškai – veria ant kiečio ar beržo liaunų šakelių, deda ant pakrosnių ar į pačią krosnį kiša. Kai kas džiovina skardose ar ant tinklelių. O jau tuomet supilsto į sandarius maišiukus ar kibirėlius.

Baravykai kai kur dar džiovinami senobiškai

Kiti ne tik sau pasidžiovina, bet ir į kaime bei gretimo kaimo kaimynijoje veikiančias supirktuves gabena. Praeitą savaitę už geriausių baravykų kilogramą ten mokėjo po 3 eurus, prastesnės kokybės grybai buvo gerokai pigesni.

Filosofas Kęstutis Girnius yra taikliai pažymėjęs, kad dauguma lietuvių visai nemoka dykinėti, palaimingai nieko neveikti. Dažniausiai poilsiu pavadinamas uogavimas ar grybavimas taip pat surištas su kuo didesniu noru gėrybių surinkti kuo daugiau. Jau praėjo laikai kai vyrai vakarais susirinkdavę į kurią kaimo gryčią tiesiog pypkiuodavo, kortomis pliekdavo, linksmas istorijas pasakodavo – tikrai nieko neveikdavo. Dabar gi daugelis rudeninį laisvalaikį praleidžiame namuose, artimųjų draugėje ar vienišoje televizoriaus draugijoje, su, knyga. Nors padėtis gerėja, gebančių nieko neveikti ar tiesiog tingėti tautiečių randasi vis daugiau ir daugiau...

Nuotraukos autoriaus.