Rimondas Guobis

Šiemet Butėnų diena tradiciškai buvo vainikuota piligriminiu žygiu – pasivaikščiojimu po Butėnų kaimo senąjį kaimą, laukus, pievas, šilus, lankant sodžiaus įdomybes ir senąją istoriją prisimenant.

Šiemet butėnietiška šventkelionė buvo skirta Naujosios Lietuvos 30 metų jubiliejui, tautodailės metams ir kitoms sukaktims pažymėti. Kelyje lankėme sakralius tautodailės paminklus, o dienos šerdimi tapo apsilankymas liaudies meistro Zenono Valunto sodyboje, susitikimas su išskirtinio kūrėjo artimaisiais.

DSCF9855
Brangiausiojo kaimo takais ir keliais

 

Nepriklausomybės metų kryžius

Butėnų dienos kelionę pradėjome mistiška atminties valandėle. Bandėme prisiminti kas Butėnuose vyko prieš 30 metų, pirmaisiais naujosios Lietuvos nepriklausomybės metais. Didysis kaimo kryžius, tuo metu didingiausias Svėdasų parapijoje kryžius, toks, kokį pastatyti tarpukariu, pasak išmintingojo Antano Šukio nebūtų butėniečių įtikinęs net pats Jėzus Kristus.

Stasio Karanausko – meistro iš gretimo Šaltinių kaimo monumentalus kūrinys. Tvirtas ąžuolinis stiebas, ornamentų gausa, koplytėlėse – Nukryžiuotojo ir Mergelės Marijos statulėlės. Tos didingos dienos - atgimstančios tėvynės viltyje į gimtąjį sodžių sugužėjusių kelios šimtinės, pasiryžimas labai daug brangiam Butėnų kaimui nuveikti. Kada vėl mūsų suvažiuos tiek, kada bus ta diena, kuomet „surinks į būrį mus visus“. Juk net šioje dienoje pusė butėnietiško piligrimystės kelio dalyvių buvo svečiai, kuriems mūsų kaimas įdomus.

Medaus namelis ir gėlių misterija

Krūmuose slypintys taip ir nepastatytų kultūros namų pamatai. Išlesti vištų... Gražūs beržai abipus plento, veik išdžiuvęs Kerpio upelis, tiltelis per jį. Mėsinių galvijų užapvalintos, tingios nugaros. Kalva. Medaus namelis ir jos savininkė Ugnė Matelienė. Jos lūpose šypsena, ant rankų mažytė dukrytė Saulė ir sumanūs judesiai gebant pavaišinti keliautojus medumi, įberti į jų delnus nors kelia kruopeles bičių duonelės – paragauti, pagarsinti.

DSCF9806
Medaus namelyje pas bičiulę Ugnę

Elzė Šukienė ir jos darželių kvapus margumynas... Ta devintą dešimtį bebaigianti reto darbštumo bei grožio pajautos moteris. Didžiu žemės plotu, įstabiu, kvapniu spalvinu žydinti pakelė, džiaugsmas visiems pro šalį keliaujantiems. Tik naudingieji žolynėliai ir nei vienos piktžolės.

Prie Šv. Mykolo

Stabtelime vieškelių kryžkelėje, prie Šv. Arkangelo Mykolo koplytstulpio. Baltiškais simboliais paženklintas tyraveidis angelas kalaviju smeigia nasrus plačiai išžiojusį slibiną. Tai prieš penkerius metus meistro Vlado Gaidžio sukurtas paminklas Butėnų kaimo partizanams. Sumanymas buvo įgyvendintas vietinio verslininko Petro Barono lėšomis, atminties ženklas pašventintas tautiškojo Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko. Žemiau šventojo puikuojasi Gedimino stulpai bei partizanų pavardės. Pirmasis įrašytas 1945 m. Butėnuose žuvęs legendinis nežinomas partizanas pirmasis vyriausias vadas Žalgiris, taip pat butėniečiai – Povilas Baronas – Briedis, Jonas Milčiukas, Petras Pakštas – Gintaras, Albinas Milčiukas – Tigras, Vytautas Vilutis – Perkūnas, Steponas Šukys – Gaidys. Šiek tiek prisiminėme šių vyrų nuotykius ir likimą.

Barono viloje

Iš amžių kryžkelės pasukome „Barono vilos“ link. Ten kur ganosi elnių bandos, kur mėlynuoja ežerai, kur modernios sodybėlės, konferencijų salė, poilsio zonos, ausiniai paplūdimiai, valtys, restoranas. Sodyba gyva svečiais, dirbančiais ir šeimininkais. Žaidimų aikštelėje moterys žaidžia su vaikais kamuoliu, vyras atsisėdęs pavėsyje maigo telefoną – reikalai. Kitur matau vaikutį braidantį po melsvą pakrantės vandenį, į egiptietį panašus, saulės nutviekstas vyras išsiiria irklente, kažkas dar mėgaujasi vėlyvais pusryčiais prie švediško stalo, vaikštinėja po akmenų parką. Pats turistinio sezono įkarštis.

DSCF9819
Butėnų dienos piligrimai ant tilto Barono viloje

Piligrimai prisėda ąžuolo pavėsyje. Atidi sodybos šeimininkė Rūta Baronienė pasiūlo atsigaivinti tyru vandeniu. Karštą dieną jis gardžiausias. „Mano tėvas čia gyvendamas gebėdavo geresnio vandens prasunkti...“ Plačiai šypsodamasis taip juokauja Algirdukas Baronas. Visiems smagu, nes prieina, pasidomi kaip mums sekasi ir Petras Baronas, tačiau dvi mažos linksmos anūkės įsitvėrusios už rankų kviečia į savuosius reikalus, laikas žingsniuoti ir mums. Žengiame per išlenktą lieptą, užsukame į Baublio namelį, stabtelim kalnelyje kur rymo senąją Baronų sodybvietė žymintis kryžius. Rūpintojėlio skulptūra, jaudinantis įrašas, padėka, kad buvo leista po ilgų klajonių vėl sugrįžti į gimtus namus.

DSCF9823
Šalia Baronų sodybvietę žyminčio kryžiaus

 

Kelmų karalystė ir liaudies meistrystė...

Per plačią, karštos saulės nutviekstą pievą patenkame į tankia, tamsia eglių siena apgobtą liaudies meistro Zenono Valunto (1907 – 1997) sodybą. Patenkame iš karščiu alsuojančių erdvių į vėsa dvelkiantį ramybės pasaulį. Vaikštome po smagiai medžiais beužaugantį kiemą ir ieškome skulptūrų. Tebestovi šaltąjį karą menančių kapitalistų, kuriuos vėliau pavertė muzikantais figūros, gervių šokio kompozicijos menki likučiais, prie pušies glaudžiasi briedis, ant pušies šakos tebesėdi beždžionės.
Su didžiu džiaugsmu mus pasitinka meistro dukros Lidija ir Virginija. Surengusios mums vaišes, kur kartu su kava bei arbata buvo pateikta gardžių sumuštinių, sausainių, pyragaičių, saldainių. Atgaivinome kūnus, o labiausiai dvasią, nes įdomiai kalbėjomės apie kelis dešimtmečius Butėnus garsinusį meistrą, jo unikalias iš medžių kelmų bei šakų sukomponuotas skulptūras. Pasak dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno tai buvę pasauliniu mastu unikalūs darbai, kaip Z. Valunta buvo kantriausias ekskursijų vadovas. Juk vasaros savaitgalius praversdavo sutikdamas ekskursantus, kartais net po dešimt autobusų. Iš Lietuvos, visos Sovietų sąjungos, tolimiausių kampelių, net Azerbaidžiano. Meistras pasitikdavo apsirengęs kostiumu, besišypsodamas, tiek įsijausdavo, kad net pietūs pasilikdavo nesuvalgyti...

DSCF9849
Liaudies meistro Zenono Valuntos sodyboje

 

Senojoje ulyčioje ir amžinybės kalnelyje

Šviesiu laukų keliuku nusileidome į senąjį kaimą, ten kur galinė sodyba paženklinta Prūso Galo – didžiojo bankininko legenda, žengėme Kėkštagalio rajono asfaltu, gėrėjomės senosios pieninės kamino elegancija. Stabtelėjome prie sidabrine pilkuma švytinčio Žemaičių sodybos kryžiaus pastatyto 1892 m. Neregėta smalingos senpušės tvirtybė...

Amžinybės kalnelyje, prie jaunimo aukuro, prie visuomeninių kryžių, ten kur daugybė puikiausių žmonių ilsisi amžinybėje prisiminėme juos malda. Malda ir šią sieną gaivinome, kaip malda skambėjo ir Butėnų kaimui skirti eilėraščiai. Manasis apeiliavimas sodžiui bei Algirduko Barono eilėraštis didžiai gamtos mylėtojai Steputei Žvirblytei. Tarsi atminties sodu pasivaikščiojus po kapines, pasigėrėjus meniškiausiais paminklais su meilės Butėnui ir saviesiems žmonėms dvasia atsisveikinome iki kitų metų Butėnų dienos. Šventės, kuri įgaus naujų spalvų, skleisis keliomis temomis, taps įdomesnė, sudomins daugiau žmonių.

DSCF9862
Amžinybės kalnelyje – Butėnų kaimo kapinėse

DSCF9861
Eilėraščių besiklausant...

P. S. Butėnuose bei visoje Lietuvoje bei tolimesniuose kraštuose gyvenantys turėtų aktyviau įsijungti į kaimo šventės paminėjimą, suvokti, kad tai mūsų visų šventė, diena kuomet metus visus darbus – jų visuomet bus, net labai svarbių, atvykti į Butėnus ir dalyvauti Butėnų dienos šventėje. Butėnieti, esi labai užsiėmęs, gerai, tuomet nors menkai valandėlei pasirodyk, pagerbk kadaise brangiausiame kaime gyvenusius ir šiuo metu kaimo gyvastį palaikančius. Dalyvauk pats ir kitus dalyvauti kviesk, skatink, visur ir visada pabrėžk, kad esi iš Butėnų. Didžiuokis tuo.

Visos nuotraukos autoriaus.

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 19 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top