Raimondas Guobis

Dviračio džiaugsmas senasis kelias...

Pradėjus minti pedalus apgaubė malonumo judėti pajauta. Kaip kadaise mokytojas bei didis kelionių dviračiu mėgėjas Jonas Beleckas sakydavo: "Važiuoji, važiuoji ir vis dar norisi važiuoti..." 

Riedu geresniu, lygiu ir aptrupėjusiu, suskeldėjusiu asfaltu tamsuojančiomis miestelio gatvėmis, pro baltą bažnyčios bokštą, leidžiuosi į pakalnę, dešinėje pasilieka kapinės, o aš suku menku keliuku į kairę. Jo provėžų viduryje sumintas kietas takelis - patogus ir pėsčiam ir dviratininkui. Numelsvuoja, pasilieka už nugaros Alaušo ežeras, perkertu judrų plentą ir greitai smunku į Sausalaukės keliuką. Smarkiai išduobėtas asfaltas, aitriu kvapu pasveikinantis kiaulių kompleksas ir jau šviesus žvyrkelis vingiu besileidžiantis į Vasintos slėnį.

Vasintos slėnyje

Juo smagiu, vėjuką sukeliančiu riedesiu nusileidžiu į slėnį. Kairiajame krante jau Butėnų žemės: miško monai ir Rimanto Janulio gražumynai sveikina mane. Dekoratyvinis vėjo malūnėlis, tolėliau, jau kalnelyje už melsvo alksnyno - garsioji piramidė, Alaušo varpą simbolizuojantis paminklas, reto grožio milžiniška eglė su koplytėle ir gelsvai dažytas aukštaitiškas kryžius.

Mėšlavabalių puota

Net nežinau, kas ten nusilengvino. Manyčiau, kad arklys, bet gal ne. Gal elnias. Juodo mėšlo - dvi nemenkos krūvelės, o jose džiugiai knibžda žalsvai žvilgantys mėšlavabaliai. Tikriausia šūdvabalių puota. Poetiškas vaizdas ir ne menkesnio nei Donelaitis kūrėjo plunksnos vertas...

 

 

 

 

 

Kūdrių platumos

Šilas atsiremia į raistą, aplink plyti didžiuliai mėlynių plotai. Gal bus uogų. Norėtųsi kaip kadaise - keliauti į mišką ir pasirinkti gardybių. Iš miško gerai suslėgtu laukeliu suku ratus palei griovį, matau lygiai, dailiai suakėtus laukus - kai kur užsėta, kai kur pūdymui palikta. Medžioklės bokštas su milžinišku nameliu... Tamošiaus miško likučiai stūksantys keliomis vienišomis pušaitėmis tolimame horizonte.

 

 

 

 

Nors vieną žilvitį palik...

Tiesiog į lūpas įskrieja daina, žodžiai apie iškirstą girią ir maldavimą palikti nors vieną pušelę. Melioratoriai užsimojo pagilinti seniai kultūrtechnikų nemačiusį, veik vėl į upelį pavirtusį melioracijos griovį - iš tiesų Liudviko upelį, iškirto milžiniškus alksnius, juodalksnius, kitokius medžius tankia ūksme gobusius slėnį. Tik kelmynai, dykumos pajauta ir vienišas gluosnis. Nors vieną medelį, maldauju - palik...

 

 

 

 

 

 

 

 

Algirduko ūkis ir nuostabusis vaikis

Žąsiukai šaukiami senovišku: "Žiū. žiū, žiū...", gumbuotas stuobrys įkastas į žemę labai primena žygiuojantį kareivį - su kuprine ir stora šarvine liemene. Kad būtų tikroviškiau, tai Algirdukas Baronas dar ir rusišką šalmą tam gamtos tvariniui užmaukšlino. Čia ir Barono Beno menus prisiminėm. Juk ir jo kieme stovėdavę barzdotų vyrų skulptūros. Vienu metu tai buvę kunigaikščiai, o uždėjus šalmus - kareiviais tapo. Vienas vokiečių, o kitas rusų, šis - Ivanas Vasiljevičius - uolus žvalgas, vis į žvaigždes žiūrėdavęs.

Pasikeitusi Stepunytės trobelė. Iš mielo paminklinio sodžiaus namelio pasiliko šiuolaikiškas nameliukas, kuris ir mieste ir kolektyviniame sode stovėti galėtų. Tvenkiniai - per juos srūva upelis. Čia pat paupyje ūžia, riaumoja traktoriai - Aušrelė nupirkusi kelis hektarus paupio - valo nuo krūmynų, kažkas bus? Nuostabusis A. Barono anūkas Dovydas, kuris kalba kaip suaugęs, palydi mane nedidučiu motocikliuku iki pat kapinių. Aš suku Šventosios paupin, o jis šauna atgal.

Paupio virsmai...

Prie žilvičio ramybė. Arčiau upės sukrautas Joninių pajautos laužas. Tik kažin ar jos šiemet bus... Maudynės būtinos. Išpildydamas meilės Šventajai ritualą niurkteliu į srovę.

 

 

 

 

 

 

 

Kapinių smėlio šventumas

Palaimingas kapas, kuris neužslėgtas sunkiais paminklais, neužklotas betono ar akmens plytomis. Naujos mados ir šventumu spindintis smėlis. Kaip auksas tarp betoninių įtvirtinimų, užtvarų ir paminklų priminsiančių nuolankumą laiko madoms bei papročiams. Jaukiame kampelyje - smiltyse auganti našlaitėlė, jos mielas žiedas...

Na palauk...

Žalumoje skendintis pasaulis. Sodas. Keliolika nemenkų obelų, ant šakos kabantis rankšluostis su vilko iš seno multiplikacinio filmo atvaizdu. Nuteikia linksmai: "Na palauk..." Čia pat ir gandro - valdovo lizdas, tas pats, kuris papuošė knygos apie Butėnus viršelį. Vis apie tą knygą galvoju, vis neramus...

Įsismelkė klaidų kaltė. Neteisingai užrašytos dviejų jaunų moterų, knygos rėmėjų pavardės, kažkas sumaišytas nuotraukos metrikoje, dar kitur netikslumai. Net ir laukiu kada gi ant manęs nusiris priekaištai, pamokymai, kada gi man pasakys: "Na palauk..."

 

 

 

 

 

Apie ulyčią ir Apaliutę

Ta sena troba, asla. Didžiulis plotas viename - gryčia su milžinišku duonkepiu pečiumi, lovomis pasienyje, stalu, suolais palei sienas, šėputėmis, laikraščiais išklijuotomis sienomis, šviesa ir vėsa, kai laukuose šeimininkauja vasara, kai karštis prie žemės lenkia...

 

 

 

 

Troba vis dar medžių ūksmėje. Didi laimė, kad niekas tų medžių nupjauti nesikėsina. Aplinkui uosiai milžinai, šimtametė liepa - tikriausia oazė, dar du didžiuliai beržai ties taku nuo kelio - kaip vartai į paslaptį, praeities turtais viliojantį Babiloną...