Raimondas Guobis

Šių metų pavasaris man ypatingas. Pagaliau, po daugelio metų informacijos rinkimo, tekstų rengimo, beje jie taip ir pasiliko nevisai tobuli, pavyko išleisti brangiausio Butėnų kaimo istoriją „Butėnai. Gimtojo kaimo istorija“.

Kaip tai įvyko, kada ir kodėl aš leidausi į tėviškės kaimo pažinimo nuotykį, kuris vis dar tęsiasi? Ar galėjo būti kitaip?

DSCF7403

Apie knygą

Ji man tarsi Šventojoje sugauta žuvis. Gal nelabai vykęs palyginimas? O gal labai tikslus, nes tą žuvį gaudžiau, nors su ilgomis pertraukomis, tačiau su didžia kantrybe ir išmone labai ilgai. Ji švyti dangišku šviesumu. Viršeliui panaudojau didžiosios kaimo vinkšnos, mylimiausio, gražiausio medžio vaizdą, su mintimi, kad privalėtume medžius mėgti, mylėti, saugoti, kaip mūsų senoliai darė. Nugarėlėje – didysis gandralizdis, keli gandrai, XIX amžiaus pradžios Butėnų kaimo verpstės ornamentų fone. Tai ir mintis į poetišką, menišką senovę, kaimo vardo kilmės, gandras senybiškai – „bucėnas“, iliustravimas ir vilties, kad sodžius neišnyks – juk gandrai atneša vaikus.

Knygos formatas didesnis nei įprasta, ji sveria 1174 gramus, tad yra ką paimti. Daiktas. Popierius, net tekstui, parinktas kokybiškas, blizgus – 335 puslapių teksto, raidės didesnės nei įprasta – patogu iš arti nebematantiems. Net 61 puslapis su iliustracijomis – net 153 vaizdai, nenuobodu bus ir paveiksliukų mėgėjams. Tačiau knygos šerdis – daugiaplanė, per kelis amžius besitęsianti kaimo istorija.

Knyga spausdinta leidykloje – spaustuvėje „Utenos Indra“, tiražas 250 egzempliorių. Visiems prisidėjusiems didelis dėkui.

DSCF7412

Lemtingas sekmadienis

Apie tai dabar sako: „Ieškoti savęs“. Tad, užbaigęs mokyklą, atbuvęs sovietinėje kariuomenėje skendėjau nežinioje. Man labai nesisekė suvokti ko noriu, ko nors imtis? Svajonių buvo, bet pritrūkdavo ryžto ir dar pasilikau namie, kelerius metus nerūpestingai gyvenau Butėnuose, dirbau kolchoze. Jei tuo metu būčiau pakėlęs sparnus ir išmovęs kur nors į miestą dirbti, mokytis, siekti apčiuopiamos karjeros, gal Butėnų istorijos būtų niekada nebuvę.

Vieną sekmadienio vidurdienį, jau buvau gerai išsimiegojęs – juk šeštadienį buvau Svėdasuose šokiuose ir sugrįžau jau po vidurnakčio, kaip dovaną gavau nedidelį klausimyną. Motina man padavė ploną mokyklinį sąsiuvinį, kuriame buvo įrašyta keletas Butėnų istorijos faktų: vardo kilmė, vietovardžiai, dar šis tas, bei nedidelis lapelis su keliais klausimais. Mat dirbdama mokytoja Butėnų pradinėje privalėjo parengti nors nedidelį kraštotyrinį darbelį – toks buvo nurodymas iš rajono. „Gal bus įdomu?“ – tik tiek man tepasakė. Sudomino, tad jau tą pačią dieną, gerokai po pietų nuėjau pas artimiausią vyresnio amžiaus kaimynę Liudą Kazlauskaitę - Vilutienę iš 1904 metų. Tad ji ir buvo mano kaip Butėnų istorijos tyrinėtojo krikštamotė.

Mokovai

Laikas tebebuvo sustingęs, nors valdžioje jau buvo Gorbačiovas, bet didysis sąjūdis dar nebuvom prasidėjęs. Tas laikas buvo ir labai palankus, atėjęs ruduo, žiema, ilgi vakarai. Patobulinęs, gerokai išplėtęs klausimyną aš pas L.Vilutienę ėjau kelis vakarus. Po to, jau „užsikabinęs“ užrašinėjau iš dar kelių sodžiuje gyvenusių panašaus amžiaus mokovų nuotykius, ne tik istoriją bet ir etnografiją, į magnetofono juostelę įrašiau dainų. Nuosakios moterys – Konstancija ir Liudvika – Žvirblytės (Motiejūčios), Sofija Pakštienė, Emilija Juzėnienė, Elena Valuntienė ir vyrai, tikriausi XX amžiaus sodžiaus praeities ekspertai – Vincas Mikėnas ir Zenonas Valunta. Kazimiera Kazlauskienė jau gyveno pas sūnų Vilniuje, tad pas ją nukeliavau, kaip daugybę kartų keliavau į įvairias Lietuvos vietas ieškodamas butėniečių ir rankiodamas jų saugomus istorijos trupinėlius. Taip suradau, surinkau lobį. Tokių žmonių buvo kelios dešimtys, apie mūsų bendravimą, tų žmonių likimus būtų galima parašyti ne mažesnę knygą nei ši. Tai paminklas jiems visiems. Atvežęs knygas į Butėnus aš aplankiau juos kapinėse, padėjau knygą ant Atgimimo aukuro, po to apnešiau aplink kapus, tarsi čia besiilsintiems pasakydamas, kad jau parašiau.

Bandymai

Taip jau nutiko, kad taip intensyviai pradėta rinkti informacija gulėjo nenaudojama labai ilgai. Nors buvau pradėjęs krapštyti veik prieš dešimtmetį, po išgyvenimų, kurie priminė, kad gyvenimas nėra begalinis, gali pasibaigti bet kurią akimirką, nutrūkti taip ir neįvykdžius suplanuotų darbų. Rašyti sekėsi sunkiai, kartais tai galiu palyginti lipimu į kalną, kai visai nenori į jį kopti. Tai vyko su pertrūkiais, kai kas pasiliko ranka rašytuose rankraščiuose, tuos lapus spausdino, ne viską gerai iššifravusios samdytos rinkėjos. Vėliau rašytus skirsnius jau spausdinau pats ir pagaliau suvokiau, kad daugiau tempti, kažko laukti nebėra prasmės. Kai knyga buvo užbaigta, surinktos reikalingos lėšos, ji buvo rengiama spaustuvėje „Utenos Indra“, prasidėjo kiniško gripo epidemija. Tiek ilgai delsus teko skubėti, nes rodėsi, kad pasaulis gali sugriūti...

Rankraščiai nedega

Prieš šimtą metų siautusią ispaniško gripo epidemiją visi mano didieji Butėnų istorijos mokovai buvo pergyvenę, kaip pergyvenę du karus, pokarį, kitas negandas. Žinia buvo pernešta ir perduota į mano rankas. Su tikėjimu, kad kada nors ji pasklis ir pasieks kiekvieną butėnietį, Butėnus mylintį, krašto istorija besidomintį žmogų, kad bus pastatytas tiltas, kuris bus tvirtai nutiestas per nežinomybės upę. Iš praeities kranto į viltingą dabarties bei ateities krantą.

Kalbu apie viltį. Apie viltį, kad man pasiseks užbaigti parašyti ir išleisti kitus darbus apie Šventosios pakrančių žemę, platesnes apylinkes, mano karalystę, kurią vadinu Dausuva. Žemę tarp Svėdasų ir Vyžuonų, žemę, kurioje nuo seniausių amžių gyveno ir mano protėviai, juk mano močiutė buvo nuo Svėdasų, senelis iš Vyžuonų, o tėvas užaugo Jononių dvare. Prie pat Butėnų, anoje pusėje upės. Lygumų pasaulį, kitokio krašto istoriją pažinau iš savo motinos tėvų prie Troškūnų. Iš šių žmonių aš paveldėjau viską ką turiu geriausio, o knygą skyriau savo tėvams Irenai ir Antanui Guobiams, kuriems dėkingas už laimę būti Butėnuose.

DSCF7404

Kokia tai knyga?

Knygą galima pavadinti monografija. Kaip ir medis, kūrinys prasideda nuo žemės šaknų. Tad pirmiausia rašau apie upę Šventąją, kalnelius, slėnius ir kitas vieteles, apvaikštau tą žemę, atveriu per vietovardžius jos veidą, supažindinu su vieta kur ir įvyksta aprašoma istorija. Tai kaip kamienas su daugybe šakų, kai kurios nudžiuvę, nes jų gyvasties neišsaugojo atmintis.

Kas įdomiausia? Matyt XVII amžiaus dvaro, stovėjusio ant Bobakalnio inventoriai, juose minimos senosios sodžiaus giminės – Pakštai, Ožiai – Kazlauskai, Žvirbliai. Po to gyvenimas caro laikais, žemės dalijimas į vienkiemius, plati ir išsami mokyklos Butėnuose istorija. Manau, kad neblogai pavyko parašyti apie pokarį, garsesnius butėniečius, išskirtinos liaudies meistro Zenono Valuntos, fabrikanto Antano Šukio - terpentino fabriko kūrėjo Butėnuose, mokytojos Liudos Žvirblytės, Juozo Tumo – Vaižganto krikšto tėvo Augustino Žvirblio, sodžiaus „bankininko“ Povilo Prūso – Galo biografijos. Tiesiog nenoriu nieko išskirti, visi yra svarbūs ir įdomūs. Aprašiau ir amatininkus, kultūrinį gyvenimą, unikalų Butėnų etnografinį teatrą, šiek tiek kolchozo laikus, pateikiau labai daug smulkiosios tautosakos.

Pateikdamas knygą tarsi patenki į vertinimo laiką, kartais net į teismą. Juk skaitytojas suras klaidų, gimtosios kalbos žinovas gal ir visai nemažai, bus ir faktinių klaidų. Spaustuvėje su tekstais darbavosi ir korektorė. Kas sutrukdė klaidas pamatyti laiku? Čia jau burtas, paslaptis ir pamoka ateičiai. Gal kai kam ir kai kurių įvykių pateikimas gali atrodyti kitaip, tačiau dirbau iš širdies, ieškojo tikros tiesos, teisingumo. Jei ką papiktinsiu, tai atsiprašau.

DSCF7398

Kas toliau?

Didi padėka knygos rėmėjams, jų sąrašą surasite knygoje. Ypatingai noriu padėkoti Augenijui Pakštui, jo broliui Virginijui, kurie parėmė patys pirmieji, brangiausi smulkieji rėmėjai, kuo jų daugiau tuo stipresnė visuomenė – bendras darbas, bet svariausi – stambieji. Džiugu, kad sulaukiau paramos iš žmogaus, kuris veik niekuo nesusijęs su Butėnais – tai padarė Arvidas Neniškis valdantis kompaniją „ExpertusVilnensis". Dėkingas svariai parėmusiam Petrui Baronui iš didžiosios Butėnų Baronų giminės, kuris po daugelio metų sugrįžo į tėvų ir protėvių žemę, kurią atgaivino, pakeitė jos veidą. Manau, kad jei kruopelytę iš savo aruodų jis skirtų dažniau, tai būtų galima vardan Butėnų padaryti labai daug. Tikiu, kad taip ir bus.

Taip jau atsitiko, kad naujųjų amžių istorijos knygoje „Butėnai“ ne tiek ir daug. Todėl galvoju apie antrąją knygą, ją jau pradėjau rašyti, kurioje žadu pateikti 1950 – 2020 metų istoriją su smagiais ekskursais į gilesnę praeitį. Žadu aprašyti to laikotarpio kuriame gyvenau, kurį patyriau, savosios kartos Butėnuose istorija. Tad lėšos surinktos už pirmąją knygą bus panaudotos antrajai, o jei viskas gerai seksis, tai pastūmės į knygos skrydį ir „Žaliosios“ ir „Žemės į vakarus nuo Vyžuonų“ ir „Šventosios upės“ istorijas.

P. S. Knygos „Butėnai“ teiraukitės pas Reginą Vilutienę Butėnuose (tel. 865298277).

Komentarai  
#1 Giedrė 2020-04-27 10:13
Labai labai ačiū už tokią knygą, mūsų istorija mums visiems svarbi, ir ją būtina žinoti! :-)
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą
Komentuoti


Orai

1,2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 1,2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Įvykių kalendorius

Liepa 2020
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
29 30 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

Artėjantys įvykiai

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 627 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top