Raimondas Guobis

Siaučiant visai netikėtai užklupusiai Koronaviruso pandemijai, nuolat prisimenamos didžiosios epidemijos, kraupinusios pasaulį, siautusios Lietuvos žemėje.

Buvo maras, buvo įvairiausių karštinių epidemijos, buvo mums dar iš pasakojimų žinoma ispaniškojo gripo epidemija, užklupusi tuoj po Pirmojo pasaulinio karo. Tokių sukrėtimų pasaulis nebesitikėjo, didelė problema buvo įvardijama smarkus pasaulio gyventojų didėjimas, o dabar tarsi ir pildosi išmintingo sentikio Zelevoiš Topoliškio kaimo pasakyti žodžiai, kad pasaulis kaip skysčio pripiltas puodelis – daugiau negu telpa į jį nepripilsi...

Senųjų Svėdasų kapinių vakariniame pakraštyje stūkso baltas, į viršų laipsniais siaurėjantis bokštas vainikuotas metaline kryžiaus saulute. Pasakojama, kad jis pastatytas norint sustabdyti, matyt pačioje XVIII amžiaus pradžioje siautusią didžiąją maro epidemiją, ar jau maro aukoms atminti. Unikalus paminklas, pro jį praeinat norisi pasimelsti, būnat šalia kartais ir šmėsteli mintis apie tuos, kurie pirma laiko, kartais visai jauni ar dar kūdikiai, baisios ligos pakirsti apleido šį pasaulį.

DSCF7123

Paskutinį, bene XVIII amžiaus pradžioje siautusį marą menantis paminklas Svėdasų kapinėse

Pirmasis pasaulinis karas nusinešęs milijonus gyvybių, sugriovęs kelias imperijas buvo palydėtas didžiulės epidemijos, žinomos ispaniško gripo vardu. Istoriniai šaltiniai byloja, kad ta liga kilo kažkur Amerikoje, ir kareivių buvo pervežta į Europą, ir nors tuo metu žmonės gerokai mažiau judėjo, palengva pasiekė Lietuvą, net atkampiausius jos sodžius. Prasidėdavo karščiavimas, kai kam ir viduriavimas, po kelių dienų sugriebdavo plaučius ir ištikdavo mirtis. Rašoma, kad šia liga sirgo pusė pasaulio gyventojų, o mirė gal net 50 milijonų. Dažnai skambėjo ir Lietuvoje giesmė: „Trumpas mūs amžius/ Vargios mūsų dienos/ Mirties išvengti/ Negalės nei vienas/.../ Ji tartum dalgis pievoj žolę kerta/ Ir nesiklausia ar dar laukti verta/ Skina, nežiūri, jauną kaip ir seną,/ Ar kas pirtelėj, ar dvare gyvena...“

Apie karštines tuo metu nusinešusias daugybę ne tik senių, vaikų bet ir atrodytų tvirtų, pusamžių žmonių gyvybių pasiliko atmintyje. Apie keistą limpamą ligą pasakojo Butėnų senoliai. Apie tai, kad ligonių būta vos ne kiekvienoje troboje, kai kur visa šeima gulėjo prikaustyti prie patalo, leisgyviai, tad jiems reikėjo pagalbos. Nors puodelį vandens, duonos gabalėli paduoti. Daug kas bijodavo eiti į ligonių namus, tačiau buvo pasišventėlių, kurie nebodami mirtino pavojaus pagelbėjo, pasakojo apie, kuris pasirūkęs pelyno dūmu, apsismilkęs eidavo į sergančių namus pagelbėti, ir neužsikrėtė. Tas su karo vėtra atskriejęs užkratas palietė daugelį šeimų. Labai panašu, kad „ispankos“ pakirsti , o gal dėl kitų ligų 1919 – 1920 m. pasimirė net keli mano proseneliai.

Vartant išrašus iš 1918–1920 metrikų knygų matyti mirties dinamika. Tarsi ir nežinojo kaip tą ligą pavadinti, parašydavo, kad ji nežinoma ar tiesiog karštinė. Panašu, kad ta baisi liga mūsų kaime parodė savo nagus dar 1915 m. gruodyje, kuomet nežinoma liga mirė, ne kaip įprasta, vaikas ar senelis, tačiau pusamžis, 50 metų amžiaus Karolis Mikėnas, sodiečiams gerai žinomo Vinco Mikėno tėtis. Taip įvardinta liga kitų metų kovo 9 d. pakirto Domicelę Valuntienę (43 m.), po savaitės Agotą Juškaitę (17), vėliau miršta keli tiems laikams jau senyvo amžiaus, į septintą dešimtį įkopę žmonės. Nors tai gal dar ne „ispaniška liga“? Mat per du metus didžiulis, veik 400 gyventojų kaimas netenka tik po septynis žmones. Tačiau 1919 m. liga įsismarkauja ir palaidojama net dvidešimt. Svėdasų bei Butėnų kapinių žemė priglaudžia net dvidešimt kaimo gyventojų. Sausio pradžioje vienas po kito „senatve“ numiršta sutuoktiniai Konstantinas (72) ir Karolina (74) Pakštai, Uršulė Kutkauskienė (90), nuo Švenčionių atklydusią Kristiną Volodkienę (60), Izabelę Milčiukienę (54), Alodiją Baronaitę (6), Aloyzą Žemaitį (3,5), Napoleoną Vilutį (11 mėn.), Adalbertą Valuntą (3), Rapolą Vilutį (57), Joną Juzėną (3), Marijoną Navikaitę (17), Joną Bražiūną (57), pakerta paslaptingoji, "nežinoma liga". Antrame pusmetyje mirusius Konstantiną Prūsą (69), Juozą Kazlauską (65), Augustiną Prūsą (21), Joną Pakštą (57), Juozapotę Žvirblienę (51), Juozą Žvirblį (58) pasak įrašų, į kapą pasiuntė šiltinė. Rozalija Kazlauskaitė (70) mirė „vidurių liga“. Visus šiuos vėliau mirusius artimieji patys palaidojo kaimo kapinėse.

Beveik mėnesį nieks nenumirė, žmonės pradžiugo, bet 1920 m. sausio 23 d. liga vėl pasirodė ir į kapus nusitempė Antaną Janiulį (9), 30 d. mirė Anelė Žemaitienė (57), vasario 6 d. – Juozapota Žvirblienė (50) ir Juozas Žvirblis (57), vėliau – Antanas Juzėnas (70), ir kovo 27 d. bene paskutinioji tos pandemijos auka – Julijona Kazlauskienė (50). Beveik visi tais metais numirę dalyvaujant vikarui Pauliukoniui ar klebonui Kraniauskui palaidoti Svėdasų kapinėse. Dar kitais, 1921 m., tarsi ir mirti nebebuvo kam – tik du įrašai fiksuojantys 81 m. viengungio Konstantino Baleišio bei 26 metų savižudžio mirtį.

Įdomu, kad kai kuriuos butėniečius laidojęs Svėdasų vikaras Kazimieras Jasas (1878 - 1919), kilęs iš Kvėdarnos, pats tapo užkrečiamos ligos auka. Kažkur prie Duokiškio pakviestas prie silpno ligonio teikė jam paskutinį patepimą. Žmogus staiga sugriebė kunigą ir prisitraukė prie savęs. To pakako, kad užkrėstų. Vos 41 metų amžiaus vyras, uoliai pildęs pareigas mirė, buvo palaidotas parapijos kapinėse, dvasininkų kampelyje tebėra aukšta metaline tvorele aptvertas, kryžiumi pažymėtas kapas. Panašu, kad epidemija pasitraukė 1920 metų balandyje.

DSCF7132

Ispaniško gripo aukos – 1919 m. mirusio Svėdasų parapijos vikaro kun. Kazimiero Jaso kryžiaus užrašas

Apie epidemiją Troškūnų krašte prisimindavo mano močiutė Uršulė Andriuškvičienė. Mirė tada jos senelis, guvusis pasakorius, neįtikėtinų istorijų mėgėjas Gasperas Binkys, o ji pati gulėjo ligos patale. Motutė ėjo ūlyčion paieškoti ligonei rūgščių obuoliukų, bet tuokart jų negavo. Gal tai ir gelbėjo, nes veik visi, kurie sirgdami gaivinosi rūgštimi pasimirė. Senelį Antaną Andriuškevičių apie tą patį laiką taip pat buvo smarkiai sugriebusi karštinė, iki sąmonės netekimo, klejonės, net „grabnyčių“ žvakę jau buvo uždegę, bet jis stebuklingai išgijo.

Troškūnų klebono Antano Pauliuko dienoraščiuose didžioji epidemija veik neatsispindi. Skaitant 1919 – 1920 m., dienyno puslapius vienu metu užsimenama apie daugybę ligonių. Buvo dienų, kad tekdavo aplankyti net po dešimtį mirtimi besivaduojančių, o Vaidlonių kaime sergančių būta tiek daug, kad dvasininkas jį pavadina‚ "ligonbūčiu“. Įdomu, kad tuo pat metu, kai vieni miršta ar mirtimi vaduojasi, kiti kelia vaišes, vedasi, krikštija kūdikius, nesijaučia jokios nevilties, jokios panikos. Tuo pat vyksta svarbūs istoriniai įvykiai – išvejami bolševikai, vyksta nepriklausomybės karas, kuriasi savivalda, verda arši politinių grupuočių kova. Tiesa aptikau ir užuominą į ankstesnę epidemijos stadiją, kunigas piktinosi, kad pašto viršininkas, nors visa jo šeima serga karštlige, kaip niekur nieko eina į tarnybą ir bendraudamas su lankytojais, perduodamas laiškus, priimdamas pinigus, greičiausiai skleidžia pavojingą užkratą. Ta proga prisimena, kai Troškūnuose bene 1918 metais pradėta sirgti karštinėmis, tai vokiečių karinė administracija įvedė karantiną – uždarė miestelį visam mėnesiui.

Susiduriam su tuo ką išgyveno mūsų protėviai, tačiau mums psichologiškai gerokai sunkiau. Diena iš dienos klausome neguodžiančių žinių, tiesiog stebime kaip liga plečiasi, baimingai mąstome ar ji pasieks mūsų namus, ar aplenks? Mes turime modernias technologijas, bet stingam kantrybės, valios pasistengti ne tik dėl savęs bet ir viso pasaulio, stokojame meilės artimui ir bendruomeniškumo. Neturime, gal tai ne taip blogai, anų laikų žmonėms būdingo nuolankumo, kiekvieną netikėtumą priimant kaip Dievo valią, mes neturime tokios bičiulystės su mirtimi, trūksta mums ir tikėjimo Amžinybės ramybe ir šviesa. Kartais mus slegia žinojimo, kad dabar visas pasaulis kaip didelė ligoninė, tačiau žinoma, kad turime būti atsakingi, saugoti kitus ir save, perkainuoti gyvenimo vertybes, puoselėti viltį išlikti, dar pabūti šiame nuostabiame pasaulyje...

Autoriaus nuotraukos.

DSCF7155

Mirtis skynė ir senus ir jaunus. Labiausiai sielvartavo motinos. Paminklo Butėnų kaimo kapinėse fragmentas

Komentuoti


Įvykių kalendorius

Liepa 2020
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
29 30 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 127 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top