Pačiuose šios vasaros karščiuose, sukauptus darbavietėje laisvadienius panaudojau kelionėms į nuostabiausią pasaulyje savo tėviškės kaimą - Butėnus. Ką mačiau, ką mąsčiau be jokio gudravimo, iš visos širdies dalinuosi.

 

 

Rytmečio susitikimas prie didžiosios Svėdasų parduotuvės su broliene bei dukterėčia buvo lemtingas - jos keliavo į Uteną, tad smagiai ir maloniai mestelėjo iki pat Žaliosios. Visada žalia ir graži bei įdomi Žalioji, su Vaižganto tiltu, žaliastogiu bei žaliasieniu buvusios mokyklos pastatu, Rimavičiaus valdose prie pat upės augančiais pamatais, seno malūno mūrais ir Nepriklausomybės paminklu dar 1928 - iais Rimkų sodyboje pastatytu.

 

 

Super moderni kaimo turizmo ar turtingųjų susitikimų vieta "Ramuvos parkas" nūnai priklausanti įmonei "Lašų duona" snaudžia šiokios dienos rytmečio ramybėje. Nematyti nei gyvos dvasios. Einu senuoju keliu bet Kriokšlio upelio, almančio į tvenkinį paviliotas pasukau pakrante. Tiesiog nuostabu - rusvame vandenyje beveik paviršiuje ratus suka dešimties, dvidešimties karpių būreliai, šen ten sustingę tamsiais šešėliais snaudžia nejudėdami upėtakiai. Pagalvojau, kad nebėra apylinkės kaimuose smarkių bernų ir pusbernių - ateitų gi nakties tamsoje ir su kokiu bradinėliu žuveles išgaudytų.

 

 

Pasukęs pro milžiniškais saulės kolektoriais nustatytą pievą, paupiu pabandžiau išlysti į Šaltinius bet kelią pastojo neregėti bruzgynai. Tuomet žengiau aukščiau į neseną pušynėlį, tačiau ir tenai teko brautis pro avietynus, ievas ir kitokią smulkmę, kol išlindau į šviesią laukymę - matyt deklaruotą ir todėl nušienautą pievą. Rudais, geležingais krantais iš milžiniško juodalksnio kelmo, kaip toj pasakoje besiveržiantis šaltinis, Akmenynės srovė Šventojoje, tiltas per Naruntį  ir jau Butėnų kaimas.

 

 

Pievoje tamsaus plauko karvė, nuo jos link keliutės žengianti moteris ir skuodžiantis į mane juodas šunėkas. Ne ne aploti ar įkąsti bet susitikimu pasidžiaugti - yra gi ir tokių šunų. Moteris - Danutė iš Sausosios Apydėmės nusistebėjo, kad nepažinusi ir kad dabar pamatyti vieškeliuku einantį pėsčią žmogų retenybė. Keistenybė -  žingsniuojanti keleivis ir tėviškės piligrimas.

 

 

Susitinku ir Juškos Virginiją bei jos dukrą Dovilę. Ši vis dar atostogauja, dar neišvažiavo į Angliją, o gal ir visai nebevažiuos - juk ir Lietuvoje tokie žmonės reikalingi. Jos garbanos, taisyklingas veidas, išraiškingos akys, įdomus, dundenantis, toks butėnietiškas kalbėjimas, atrodytų grubokas bet toks paslaptingas, gal taip ar visai panašiai kalbėjo ir jos promočiutė Pranciška? Toks sodrus serbentų rausvumas.

 

 

Kodėl upė pasisuko, kodėl apleido nuostabųjį vaikystės krantą, kodėl prarijo didįjį akmenį, kodėl nebebūna ledonešių ir didžiulių potvynių, kurie upės dugną daugelyje vietų permaišo, žoles tiesiog kruopštaus daržininko uolumu iššveičia. O dabar norom nenorom tą darbą privalo padaryti žmogus. Ir žolių neliko ir erdvė atsivėrė ir gražu gražu pasidarė. Matau kaip prie akmenėlių dugno sukinėjasi žuvys. Jų - visai smulkių ir kiek didesnių labai daug, kuo giliau jos didesnės. Raudoni pelekai ir raudonos arba juodos akys - kuojos ir šapalėliai, o visai prie dugno pulkuoja žvirgždo spalvos ir šiemet jau didesni ir gausesniu būriu kilbukai. Bet šiemet nebematau pernai čia gyvenusio lydekaičio. Jo ilgiuosi ir pagalvoju apie to margašonio žaibuoklio likimą.

 

 

Vidurdienis o prie upės visai tylu, ramu jokių vasarotojų ar žmonių nematyti. Pamenu paupio sekmadienį kuomet kaip autostrada pasroviui virtinėmis leidosi baidarės. Valandos pakako, kad suskaičiuočiau dvi dešimtis laivelių. Spalvinga, smagu, linksma - gyva upė, judrus vandens kelias.

 

 

Nors kelias valandėles visai nieko neveikti - tik maudytis, žiūrėti į tėkmę, pasmaližauti šiemet gausiai užderėjusiomis avietėmis - jos čia pat. Jau matyti ir viena kita mėlyna gervogės uoga, visai visai prisirpusi ir kažkaip užsilikusi laukinė braškė - spragė. Rojus. Ir taip keistai sukrypęs kelių kartų jaunystės talismanas vienišas šimtametis žilvitis. Reikėtų gi jį "apkirpti" ir "sukultūrinti" - apvalyti nuo nudžiuvusių ir aplūžusių šakų, kad vėl linksmai žaliuotų ir vėl butėniečiai čia  vardan vienybės, vardan bičiulystės rinktųsi.

 

 

Sako, kad jau ne pirmą dieną kapinaitėse motorėlis dundena, akmens kaltai barška. Rusvo akmens plokštėmis kaip kokiu šaligatviu dengimas Kaziunės Kazlauskienės šeimos kapas. Ar išsivaduos šios poetiškos sielos moters dvasia iš tokio beprotiško sarkofago. Tokiomis akmeninėmis "įkapėmis" jau pasipuošę gal keturios kapavietės mūsų panteone, ateina vakarietišku praktiškumu paremta mada - iš po akmenų nebeaugs žolė, nebereiks dažnai čia važinėti, taip brangų laiką gaišti. Atrodytų kapas tarsi ir nebereikalingas, bet jį išlaikyti reikai. ar ne geriau būdavo seniau - pastatydavo ar nepastatydavo medinį kryžių, kartais uždegdavo žvakelę, kartais pabandydavo nuravėti ar gėlytę kokią pasodinti... Kai kryžius nugriūdavo ir kapo kauburėlio veik nelikdavo toje vietoje vėl ir vėl ką nors laidodavo ir taip per amžių amžius kapinaičių kalnelio visiems pakakdavo.

 

 

Visiška tyla, nei vieno žmogaus nematyti. Tik pamatau Aušrą su kibiraičiu agurkų iš daržo ateinančią. Vienas gražuolis, kvapnus ir švelniai žalias atitenka ir man. Ramybė. Pamaniau, kad tai tokiu laiku senasis Žvirblis kadaise ant raštuotos marškos išpylęs grėbliu žarstydavo - vėdindavo savo auksinukus. 

 

 

Dėl lydekaičio, dėl ketvirtadienio susitikimo ir koncerto, dėl dienos butėniškai "Dausuvai". Ir šioks toks pasivaišinimas linkint bičiuliams laimės kelionėje po Lenkijos pajūrius.

 

 

Kaip ir ryte ruseno, taip dabar liepsna kaitriausia akmenų vainiku išdėtoje laužavietėje kūrenasi ugnis. O aplink nei gyvos dvasios. Kas tai - gal šio ar jau ano pasaulio dvasios. Vanduo šiltas, upėje galima mirkti ilgai.

 

 

Kažkur toli toli, už upės skrieja motociklas, matyt "Jawa" - tarška jos motoras, pažįstamu ir tokiu tolimu iš paauglystės skriejančiu garsu. Tarsi būtų 1977-ieji ar 1980-ieji.

 

 

Apie dešimtą valandą, jau sutemoms pasaulį apgaubus kaimas tylus tylutėlis, tik gal poroje trobų dar dega žiburys, kitur matyti paslaptingu žalsvumu šviečiantys televizorių ekranai. anksti gulęs nesigailėsi. Paslaptingai sušnara uosių lapijos, šen ten ne tik lizduose bet ir ant stogų ar kamino snaudžia, tarsi sustingę siluetai, geriausių dailininkų skulptūros, gandrai. Nakties paukščiai. Vėlai įsižiebia rugpjūčio žvaigždės.

 

 

Karščių palydovas - tyra giedra. Upė šnara paslaptinguose tiki tik patekėjusios saulės nutapytais šešėliais. Nuo srovės aukštyn, besisukdamas sukūrėliais kyla ūkas, tarsi upė alsuoja...

 

***

Komentuoti

Vardas (privaloma)

El. Pašto adresas (privalomas)

Pranešti man apie naujus komentarus

Siųsti

Atšaukti