Raimondas Guobis

Butėnų idilės

Lietus ir plentas

Keista šiemet ta mūsų žiema. Kelias dienas šalojo, po to vėl pradėjo lyti, vieną naktį sniegas iškrito, bet kaip paslaptūnas iki ryto ištirpti įsigudrino, pagaliau pro išsisklaidžiusius pilkus debesis prasimušo ir saulė, pragiedruliai.

Nors greitai ją prigesino smulkus lietus, kuris rasele apnešė mano, žiūronais tarnaujančių, akinių stiklus. Šnarančios dviračio gumos, po daugelio sėslių dienų, kompiuterio ekrano svaigulyje ir stingume. Atrodo, važiuotum ir važiuotum. Stabteliu Palaukiuose prie pakelės klojimo. Puikus statinys. Kad tai jį perkėlus į Butėnus, į bendruomenės kiemą - puiki vieta Šventosios muziejui būtų. Taip pat ir renginiams, vaidinimams net "nakvynei šiaude..."

 

Šv. Jono paunksmėje

Be stabtelėjimo prariedu tiesiu, pilkšvai melsvu kaspinu besidriekiančią, pasak eismo saugumo žinovų pavojingą atkarpą, Butėnų kryžkelę. Kaimas pasilieka dešinėje, smagiai leidžiuosi į Narunčio slėnį. Sustoju prie Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpio, apsižvalgau, pažvelgiu į jo suskilinėjusį stiebą, sunkūs buvo tie trys dešimtmečiai. Skardinis stogelis, tikriausia kepurė, po kuria dvi figūros - Jonelis krikštija, priklaupusiam Kristui ant galvos vandenį lieja.

 

Bebrų karalystė

Aplinkui plyti vingiais besiliejantys upelio vandenys. Bebrų užvaldyti plotai, siaurais kanalais plečiasi jų komunikacijos, urvai, tamsuoja jų gelmės, neseniai kažkas praardė užtvanką ir toje pievoje nuleido vandenį. Gal kelininkai, nes vanduo beveik sėmė plentą, darbštieji užtvarų statytojai buvo užkimšę tiltelio angą.

Bebrų vandenys ir keliaujančius sergstintis Šv. Jonas Krikštytojas

 

Mažojo upelio Klondaikas

Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Juk auksu žiba ir akmuo, ir upelio srovė ir pakrantėje baltais korėtais kristalais prišalęs ledas. Šiemet vandens daug, tad kriokliu srūva žemyn. Putota srove pasišokinėdamas per žalia samana besipuikuojančių akmenų slenksčius. Klondaikas tikriausias. Vaizdas, kokį gali pamatyti tik kažkur tolimuose, už tūkstančio kilometrų nutolusiuose kalnuose, gal Tatruose, gal dar kažkur, tačiau kraštą pažįstančiam, mylinčiam ir gerėtis gebančiam žmogui niekur toli keliauti nereikia...

Mažojo upelio Klondaikas

 

Pasakos kryžkelė

Sustoju prieslėnyje, vieškelėlis kyla į kalną ir kryžkelėje skyla į tris atšakas. Pamanau, kad pasakos motyvas. Į kairę pasuksi - upės žavesyje įstrigsi, tiesiai keliausi - į paslaptingą sodžių pateksi, dešinėn žengsi - žirgo neteksi. Iš tiesų pasukęs į dešinę ir savo dviratį - "žirgą" prie pušies palikęs, ratą paupeliais apsukęs nebegalėjau jo surasti. Bet gerai apsidairęs aptikau - prie lazdyno krūmo, tarsi ir kitoje vietoje, atremtą.

Pasakos kryžkelė

 

Lazdyno pasija

Riešute, riešute... Jau su žirginėliais, jau pavasariui, jau riešutų brandinimui ruošiasi, kaip jam skirta, kaip Kūrėjo numatyta. Jei neužklups raganiškas šaltis bus riešutų...

 

Paslaptingasis akmuo

Jis amžius riogso šalia keliutės. Kai aš buvau mažas, senoliai sakydavo, kad jei kas atkastų, tai už Puntuką didesnį riedulį surastų. Tai tą atminęs ir nukasiau - kelių centimetrų samanų, skujų ir žemių sluoksniu apaugusią milžino akmens viršūnėlę, po to, kaip užburtas, vėl paslaptį užslėpiau. Turėčiau kam nors parodyti, nes ateis laikas, gal aš iškeliausiu į Ameriką ir nieks nebežinos apie legendinį milžiną...

 

Klėties paslaptis

Rodosi šimtą kartą į ją žiūrėjau. Į tą nedidukę ant posūkio bestovinčią, kolchozlaikyje netoliese buvusiai kiaulidės skirtiems miltams ir kitiems pašarams laikyti naudotą, bet vis neatidžiai, ir tik dabar pastebėjau, o gal jau pamiršti buvau suspėjęs, aplink staktą išpieštą, gyvatuku vingiuojantį ornamentą pagražintą tamsiais taškučiais. Ir pats didžiausias netikėtumas, kad pačiame viduryje puikavosi išraityti skaitmenys -1874. Tai ką, ta klėtelė iš tų metų? Čia tai bent unikumas. Senutėlė, dar senąjame kaime, bene Jurgelio Žvirblio sodyboje stovėjusi, žemės reformą išgyvenusi, vienkiemyje Kudriuose stovėjusi, kolektyvizacijos ugnyje nesupleškėjusi, perstatyta naujoje vietoje. Stovi pakelyje, su elegantišku prieangiu, rantyta kolona, nediduke vežimine, tvirtomis durimis, patogia ir dailia anga katinams, pelių gaudymo reikalu, landyti. Tvirta kaip titnagas, sienos net skamba, tauriu žalsvumu prisidengusios...

Klėties paslaptys

 

Didžiojo medžio ūksmė

Tie žilvičiai prie pat Motiejūčių gryčios. Tais laikais minėtos moterys išgyveno ilgiausiai. Abi - ir Kastutė ir Liudvika, gerokai virš devynių dešimčių metų. Mylėjo šį pasaulį, mylėjo ir medžius. Tai gal todėl ir šitas milžinas, ir aplink jį keli mažesnieji, užsiliko. Grožis. Turtas didžiausias, kurį saugoti reikia.

Didžiųjų medžių stebuklas

 

Geltonasis mokyklinukas

Aplink storus, gumbuotus kamienus bevaikštant, staiga geltonu viesulu kaimo gatve praskriejo autobusiukas. Mokyklinukas. Stabtelėjo ties keliute į Ramybės rajoną, matyt, tą linksmą, protingą mergaitę išleido. Po to spėriai į Kėkštagalį nurūko, smagų vyruką iki namų pavėžino, apsisukęs labai greitai vėl kaimo gatvėje pasirodė, vairuotojas sveikindamasis mostelėjo, ir Svėdasų link nurūko.

 

Augustino kiemelis

Pati mistiškiausia vieta - garsiojo rašytojo, kan. Juozo Tumo-Vaižganto krikšto tėvo Augustino Žvirblio kiemelis, kuris visuomet užlietas atsiminimų ir ateities viszijų magijos. Traukia ta vietelė, kaip kadaise visus aplinkos vaikučius į tą kiemą žaidimus žaisti traukdavo, lygus, su šiokiu tokiu slėneliu per vidurį laukelis. Čižiko arena. Erdvė, kurioje rodosi mintys iš aukštybių pas žmogų "pragiedruliais" leidžiasi, šių metų Butėnų dienai sumanymus šnabžda.

 

Seno stogo instaliacija

Prūso gryčia stūkso popiečio šviesoje savo sidabriniu grožiu. Stogas, aukšti jo šlaitai, ir apskritais inkliuzais želiančios samanos.

Prūso stogo instaliacija

 

Upeliai

Beveik kaip tolimą, ano amžiaus pavasarį, nuo kalnelių pasodėje teka upeliais vanduo. Dvi šakos į vieną ties pakelio tilteliu subėga ir į pertakos gelmę krenta, per vieškelio gūbrį pranėrę lygiu grioveliu žemyn. Klyvio ravo link spindinčia srove alma.

 

Paskutiniojo lango šviesa...

Senoji mokykla, europiniu remontu, naujomis medžiagos persirengiantis, išvaizdas mainantis namas. Nebeliko nei senų, plačių, nuolatos, kaip pamirštoje šventovėje suskilinėjančių laiptų, neliko senųjų langų, durų. Pasiliko tik forma, atmintis, pasiliko dar kaip kadaise statlentėmis iškaltas skliautas ir paskutinis originalus langas. Viduje, pasienyje ties juo gulėdavo sena sėdynė iš sunkvežimio. Minkšta, ant girgždančių spyruoklių, kietu, juodu brezentu, o gal net oda aptraukta. Kaip smagu būdavo ten tylioje vienumoje sėdėti ir skaityti knygą. Valandų valandas, su Džeko Londono "Jūrų vilku" į tolimiausias pasaulio jūras nukeliauti su Fenimoro Kuperio herojais po prerijas ir laukinius miškus klajoti...

Vaikystės langas

 

Linksma mergaitė, paspirtukas ir šuniukas

Utenoje besimokanti, savo teises žinanti, nuotraukos ir duomenų skelbti neleidžianti paaugliukė. Linksma, šiandien anksčiau namo parvežęs senelis, o taip iki vakaro pabūnanti dideliame mieste. Tas juodas smagiai pavažinėtas, elektrinis paspirtukas, be pamaitinimo gali penkiolika kilometrų nulėkti, Tai per ulyčią be jokio vargo kelis kartus pirmyn ir atgal pralekia, vis su juodu, nedidžiu šuniuku lenktyniaudama.

 

Kaimo idilė

Kažkur amtelėjo šuo, vėjas nušnarėjo padebesiais, tarsi gandralizdžius pakedendamas, pavėdindamas. Radijas pranešė, kad kai kurie gandrai jau namo pajudėjo, kad šiemet gerokai anksčiau parkeliaus. Skara apsigobusi raudonskruostė sodietė suvarė į tvartuką kanapėtų vištų, gražiausias čia gaidys, pulkelį. Čia pat krapštinėjasi ir jos vyras. dar teliko pamelžti karvę, o po to jau ramus vakaras - žinių klausant ar labai labai įdomią knygą skaitant. Geras laikas ir žiema. O dar tokia lengva, kažkur besislapstanti, bet Gavėnas greitai ją "pakutins"...

Istorinis kampelis...

(Nuotraukos autoriaus)