Raimondas Guobis

Šventadienis - kas tradicijų laikosi, tiki į bažnyčią melstis keliauja, o aš renkuosi šiandien savo brangiausiąją šventovę - tėviškės kaimą Butėnus. Ten mano dievai ir mano maldos.
 
Šventadienio palaima
 
Nuo plento žengus pajuntu iškilmingą, kvapsnią kaimo prieangio žalumą. toks liepų, ąžuolų, topolių vešlumas ir sodrus žalumas. Ir aplink - kur bepažvelgsi vis melsvai žalsvi pušynų ar lapuotų medynų plotai su dangumi susisiekiančiais bokštais stūkso. šitoks manojo pasaulio, manosios tėvynės grožis, kad net širdyje saldu darosi.
 
Gandrynas
 

IMG 8120Butėnų vardas pasak senolių reiškia gandrus, kuriuos kadaise vadindavo bussilais ar tiesiog bucėnais. Lenkiškoji kaimo vardo forma taip pat yra Buciany gandrai. Jau su jaunikliais veik suaugusiais tie didžiuliai paukščiai - gražuoliai visko kas už juos smulkiau, silpniau siaubūnai.

Sklando, po pievas braido, lizduose plunksnas kedena, krapštinėjasi, žvalgosi. Pačiame "ūlyčios" viduryje jų ypatingai daug - panašėja į tikriausią koloniją. Ir prie Prūso gryčios ir Rimkų sodyboje, tiesiog vardan jų Sauliaus nužudytame - be gailesčio nugenėtame milžiniškame kleve, tiksliau jo stuobrio viršūnėje susuktame lizde jaunoji karta buvo gausi - po tris gandriukus. O štai Kėkštagalyje, tarsi badmetį nujausdami gandrai išaugino vos po vieną jauniklį. Sklendžia, sparnų galelius tarsi pirštus parietę, vis kokią šaką į lizdą dar gabena, ar gūžyje gyvybės tikriausios prisikimšę plasnoja.  Ech. " Bucian, Butan, Busile... Gandrai, Janai, ga ga ga, tavo pati ragana..."

Tatuliukas
 

Senoje Vilučių gūžtoje, ten kur užustalėje suradau kaimyną Baroną ir šeimininkus Onutę bei Antaną besėdinčius, prabilome apie legendinį senelį Jurgį Vilutį - Tatuliuku vadintą. Iš Butėnų dar pačioje XX amžiaus pradžioje iškeliavo sotesnio kąsnio, patyrimų ir gal pačios laimės ieškoti į Petrapilį. Darbavęsis daug kur, bet iklgiausiai Putilovo metalo dirbinių gamykloje - tapęs puikiausiu šaltkalviu. Dar ir caro kariuomenėje patarnauti suspėjo. Dėl aukšto ūgio ir tiems laikams gražios - didelės ir kiek riestos nosies pateko į pačios carienės Jekaterinos vardu vadintą "kurnosų" pulką. Žinoma po Pirmojo karo, revoliucijos sugrįžo tėviškėn. Turėjo gabalėlį žemės, šaltkalvio dirbtuvėles, gabalėlį žemės ir vertėsi daugiausia puodų, virdulių taisymu. Ne tik namie juos remontuodavo bet ir kur tolėliau nukakęs. Linksmas, visokių  nuotykių, neįtikėčiausių pasakojimų kupinas buvo žmogelis. Ką nors pasakodamas dažnai, kad būtų tvirčiau rusišką " vadnas" ar " anotčės" vis įterpdavo.

 
Amerikiečiai
 
Tatuliuko proproanūkiai ........pas močiutę Oną kelias dieneles kentėję - nejaučia jie jau Butėnų rojaus, neišlaikė: nakčia skambino tėčiui. Su verksmais maldavo keliauti namo į Bostoną, į Ameriką tolimąją, mat ten jiems geriausia ir ten jų namai. Mergaitė su amerikietišku akcentu, prikimusiu balsu apie kelione lėktuvu į Lietuvą gargeno - iš Bostono į Niujorką, po to į Helsinkį ir tik tada į Vilnių. Nieko įdomaus - kelionėje miegojusi. O štai mežesnis šviesiaplaukis ir tylus jos broliukas lietuviškai net ir nebekalba - kam bereiks, nes ir tėvai sugrįžt į dainų ir rūtų šalį, tėvynę savąją nebežada.
 
Medus Eglutei
 
Čia gal ir Alfredas prisidėjo -  tolimoje Amerikoje begyvenančią, simpatišką kaimynės dukterį medumi lietuvišku, iš Butėnų pievų žiedų suneštu pradžiuginti. Tauriai geltonas, tarsi gintaras, toks ir tėvynės ilgesį sužadinti gali. Iš Raimondo bityno, nors metai ir nelabai palankūs, bet šeimos stiprios ir bitutė labai geroje vietoje tarp pievų ir miškų žiedynų gyvuoja. Visas rūpestis - ar be trukdžių lietuviškasis produktas nukeliaus už Atlanto, ar koks nesupratingas muitininkas nesugalvos jo kažkuo įtarti.
 
Marija
 
Kadaise dar mokinuku būdamas tą figūrėlę iš senojo kryžiaus koplytėlės smarkusis kaimo berniokas - Vilučio Juzokas iškėlė. Matyt taip ir išgelbėjo istorijai. Iš kadaise matyt gražutės figūros po šimtmečio lietaus, vėjų, sniegų, šalčių ir karštmečių telikęs siluetas - rudai tamsi, liekna, medžgraužių skylutėmis suakyta Dievo motinos figūra. Iš senojo 1892 metais pastatyto, dabar tebestovinčio Žemaičių sodybvietės kryžiaus. Pati tikriausia mūsų istorijos, mūsų tikėjimo katalikiškojo relikvija. 
 
 
Mačeikos sietuva
 
Šaltųjų žiemų, ledolaužių ir potvynių didžiųjų nebepatirianti upė atrodo nusiminusi, tarsi užsikliandžianti, vis mažiau telieka vietelių kur gali įžengti ir atsigaivinti bei gyvenimo dulkes nusiplauti. Kas gi teliko iš mylimosios mūsų pakrantės kiek žemiau Mačeikos sietuvos. Visa upė siaubingu žolių mišku užkerojusi, pamatau tik keletą menkų žuvelių bet nematau lydekaičio taip nuotaiką pernai gaivinusio. Šiemet prasčiau -  krantas vos vos beprasiveriantis, dar labiau krūmais ir žole amžinąją užkerojęs, mat niekas dar dalge erdvių neprapjovė, o kas bus toliau. Štai ir šeimininkavimas globalusis, politika mirtinoji, kai nebelieka žmonių ir upė nori numirti.
 
Ponteonas
 

Pasimaudžiau, paglostęs žvilgsniu vienišą žilvytį smėliakeliu žengiu aukštyn. suvilioja žemuogės, saldūs jų kamuolėliai tiesiog tirpsta burnoje. Rojus. Basos kojos, rankose batai, juos apsiaunu pakapėje ir įžengiu į ponteoną. Ir čia naujos mados be gėdos braunasi. Kai kas jau senus paminklus tiesiog amerikoniškomis lentelėmis keičia o kapo žolynų vietelę plytelėmis, tarsi šaligatviu uždengia - nebereikės ravėti, vis rečiau gi gimtuosius kraštus lanko. Bet juk ir žolynais užaugęs, pievų žolėmis permaišytas kapas gražiau už tuos žemę uždusinančius modernus. Nebėra jau ir kryžiaus prieš ketvirtį amžiaus Juozo Valuntos pastatyto - nugriuvo palūžęs. Ne tik iš pašaknų bet ir ties kryžma sutrūnijęs jau buvo, trumpas jo amželis. tikėtina, kad šimtmetį Lietuvos švęsdami rimtą kryžių čia, pačioje šventos kalvos viršūnėje pastatysime.

 
Zvirbulis
 
Ne vienas latvis, muziejuje dirbant sutiktas patvirtina, kad jiems vienas gražiausių žodžių yra "zvirbulis" kaip ir man lietuviškasis žvirblis. Vienintelį kaimo Žvirblį - Kęstutį ankstyvą popietę surandu pavėsinėje kažkokią seną knygą dar kartą skaitinėjant. Gražus šventadienio įprotis, tik paskaičius nelabai bėra su kuo pasikalbėti, nebėra veik tokių išmintingų senių kaime. O kadaise tai netrūkdavo - vis po kelis suėję ūkio, Lietuvos ir pasaulio įvykius aptardavo, dažnai ir teisingai kokį virsmą išpranašaudavo. Dabar tik galima įsivaizduoti kokios tai dvasios puotos būdavo.
 
Dortmundo "Borussios" nesėkmės ir "Žalgiris"
 
"Praėjusiais metasi nebuvo nieko ypatingo" - sako dvylikametė butėnietė Gabrielė gyvenanti Dortmunde. Net futbolas nebuvo įdomus, nes sėkmingai pardavęs geriausius žaidėjus "Borussios" klubas iš lygos lyderio teliko vidutinioku. Kartus nusivylimas. Taip šoka kažkokius tautinius vokiečių šokius. Bet ar jau žino ką reiškia žodis Žalgiris?  Ne tas kur Kauno, bet tikrasis, istorinis Žalgiris. Nežino ir gal nesužinos. Tautinė katastrofa? Lietuviškai kalbėti tai gal niekada nepamirš, o štai kitas pavojus - neteks lietuviškosios tapatybės - bus suformuoti kaip vokiškosios, europietiškosios kultūros žmonės. Žalgiris, jei jį žinos tebus emocijų nesukeliantis žodis ir tiek. Ir jokios pagarbos, pasididžiavimo, atminties ir gebėjimo sekti tais didžiais žmonėmis, kurie aukojosi vardan tėvynės laisvės, vardan tautos.  
 
Noridžas ir Dovilė
 
Ją suradau, o gal užklupau  senelių Juškų namuose. Motina kažkur išėjusi - gal pas kažką iš gausios dar kaime tebegyvenančios giminės, tad pabandžiau šio to paklausti. Nors neprastą verslo vadybos išsilavinimą turinti nedrąsiai besišypsanti mergina veik trečdalį savo gyvenimėlio praleido svetimame krašte Noridžo mieste Anglijoje. Sugrįžti gi gal net ir nežadanti - nori mat gyventi kaip žmogus. Kaime, kaip seneliai? Na ne, ne visiems tinka tokia laimė. Darbas be ypatingos kvalifikacijos, paslaptingas gyvenimas ir detalė - sporto klubo lankymas vos ne kasdien. Gal galėtumėt ir namie rankas kojas pakiloti, pasitampyti - sutaupytumėt. O kam? Na gi Butėnų bendruomenei kokį 100 svarų paaukotumėt... Na nesimėto tie svarai, bet pažadėjo pagalvoti.
 
Apaliutės vėjelis
 
Praeinat pro Apaliutės senąją gryčia kiemavarčio didžiųjų beržų viršūnėse lyg tai vėjas kažką švilptelėjo. Stabtelėjau prie  per manajį pusamžį gerokai pastorėjusių baltų gumbuotų kamienų, taip tankia jaunaisiais berželiais beapželiančių. Žvilgtelėjau į pilkas sienas, užvertas langines kalnelyje, po to nukreipiau žvilgsnį  į pietus. Prie Augio tvenkinio, pačiame papirtyje kaip tik tą akimirką miestietiškos išvaizdos vyras, matyt Vytas ištraukė žuvį. Supėsi ji ant meškerės, savo žvynų baltu sidabru mirgėdama.
 
Vaizdinai
 
Dviračiu rieda aptrupėjusiu ūlyčios plentu Untokas. Stabteli, šypsosi, gryniausia butėniška tarme dundena apie gyvenimą savo. Kiek paėjęs pastebiu į neaiškų žygį taip pat dviratuku išriedantį Gagariną, kiemelyje sukinėjasi Fredis, kalbinamas šypsosi bet šiandien taip turtingo sąmojo stokoja - mat galva skauda. Kunka gi kambaryje prie raudonai rodančio - seno televizoriaus gulinėja su didžiu apetitu cigaretę traukia - toks ir gyvenimas. Ne visiems vienodas, bet šventadienis yra šventadienis. Gera žinia apie tai, kad iš dviejų kaime veikusių svaiginamųjų gėrimų "taškų" vienas užsidarė. Teliko vienas, bet ir tas ne visada klientus aptarnauja.
 
Princesės sapnas
 
Ji kartu su Jolita mažais žingsneliais vis didelį bet tylų ir romų šunį aplenkdama nuo upės gaiviosios atitipeno. Dar bandute su agurko skiltele tyliai sotinosi, o po to antklodėle prisidengusi popiečio svaigulio paglostyta, aksominį veidelį prie pagalvėlio priglaudusi užmerkė savo tamsias akeles. Spalvotas princesės Rugilės sapnas.
Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 252 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top