Raimondas Guobis

Palengva, nedrąsiai šiauriniu didžiojo kaimo pakraščiu į Butėnus atslenka žiema. Tylu, ramu, kartais švelniai ūžauja vėjas, rudens nurengtą žemę, nurudavusias pievas, nupilkėjusius dirvonus, snaudžiančius miškus pridengia, paryškina švelnus švelnus baltumas. Ateina laikas kai vakarai ilgiausi, laikas, kai sekamos pasakos ir prisimenamos senosios istorijos, užsilikę kaime seniai tam pasirengia, tik, kad būtų kam klausytis.

Juk tai šimtą kartų geriau negu žvelgti į bežadį televizorių, matyti kunkuliuojantį neramioje ateityje pasaulį, vėl sugrįžtančius šaltojo karo ir ginklavimosi varžybų laikus...

Kokie laikai bebūtų, mes nebesubursime Butėnuose pulko jaunų vyrų, kad jie karžygių keliais išeitų Tėvynės ginti. Gal ir neprireiks, nes saugo milžino jėga...

Tylūs mūsų laukai, miškai, beveik be žmogaus. Kaip laužas, kuriame jau ugnis nebedega skaisčia liepsna, o tik rusena blėstančiais pelenais.

Autoriaus nuotraukose:

Keliutė į žiemos pasaką

Sunku akmenėliams palaukėj gulėti...

Akmuoooo

Gruodu skambantis kelias

Tai beržas, lietuviškas beržas...