Raimondas Guobis

Manau, tos obelys augo jau prieš šimtą metų...

Ta prie Prūso Galo. Ją pastebėjau jau prieš keturis dešimtmečius. Buvo jau senutėlė, storakamienė, aplaužytomis į visas puses išsidraikiusiomis šakomis.

Maniau, kad ji greitai mirs, greitai jos neliks, užklius kam nors. Ypač tą akimirką kai ūkanotą rudens dieną žvelgiau į ją. Ją nupiešiau kuriamam juodai baltų ir spalvotų piešinėlių - dar gyvų ir dar nenukirstų medžių ciklui.

Ji, senu, susisukusiu kamienu, tankiomis šakomis, savo šimtmečiu, iš anų senų, paslaptingų laikų išsaugotu skoniu gailiai saldaus rausvumo žavesiu džiugino šiemet mus, Butėnų dienos žygio dalyvius. Dar ir mažųjų, žaliųjų, Rojaus obuolėlių gausa, tarsi kažko prarasto, tačiau ir vėl surasto, viltingo pasaulio atšvaitai...

Autoriaus nuotraukose:

Žengiame į žalią pievelę prie šimtamečių obelų

Saldus rausvumas...

Vos ne kekėmis noksta auksaspalviai rojaus obuoliukai