Raimondas Guobis

Apdovanoti ypatingu tradicijų supratimu bei išmone, sutartinai ir nuoširdžiai besidarbuojant, Butėnų bendruomenės žmonės bei bičiuliai surengia stebėtinai turiningas ir linksmas Joninių šventes Butėnuose. Šviesiojoje aikštėje Šventosios pakrantėje prie žilvičio dera senieji  papročiai, burtavimai bei naujoviškos pramogos ir linksmybės. Šiemet pirmapradės upės slėnyje Rasų šventę šventė daugiau nei pusantro šimto žmonių.

Butėnų bendruomenės pirmininkės Lendrinos Meškauskaitės ir kitų uoliųjų suburti šventės rengėjai pasiskirstė darbais ir uoliai bei sumaniai visus įsipareigojimus įvykdė. Didingi vaizdiniai apgaubė šventės pasaulį - aikštė buvo apjuosta baltiškais ženklais spindinčiais stulpais, pasakiška didybe stūksojo didieji apeiginiai vartai. Daugybė žmonių prisidėjo visas tas grožybes pinant iš butėniškų žolynų.

Tad šventėje pirmiausia buvo prisimintos senosios baltų tradicijos - kupoliauta, praustasi šventu upės vandeniu, eita pro apeiginius vartus, šokinėta per nuo visų blogybių išvaduojančią, apvalančią ugnį. Iš prasmingų ir teisingų žolynų, su tikru tikėjimu nupintus vainikus paleido į Šventosios upės srovę, įsiminė vidurnakčio pasimaudymas joje, ugnies pagarbinimas, šventinės stebulės bei laužo įžiebimas. Galiausiai Jonų, Janinų, Rasų pasveikinimas, sodietiškos jėgos ir miklumo varžytuvės, šokiai, žaidimai, dainos, o svarbiausia jaukūs susitikimai, pasikalbėjimai, tarsi iš Dangaus aukštybių kartu su protėviu išmintimi ir ateities viltimi nusileidęs visas tas gėris, kuris telpa žmogiškąją būtį sutalpinančiame žodyje Butėnai. Tą naktį Butėnuose žydėjo du paparčio žiedai - vienas vaikiškas - mažiesiems, o antras subrendęs - didiesiems, tad jų abiejų ir ieškota.

Nuotraukos iš Joninių dalyvių albumų:

Tai ne didysis tautos kraustymasis, tai Joninės Butėnuose...

Laimingus metus lemiantys didžiosios būties vartai

Žolynų žolynai, jų paslaptys ir galybė

Senojo žilvičio brolijoje...

Vyriški reikalai

Butėnų žuvienė pretenduoja į tautinio paveldo pripažinimą ir garbę

"Mes vargstam vargelį ir galo nėra, tada tik laimingi, kada už stalo..."