Raimondas Guobis
Pasak didžiojo Butėnų kaimo tyrinėtojų - romantikų šio kaimo vardas kilo iš lenkiško žodžio "bucian", kas reiškia gandrą. Senieji kaimo gyventojai dar prisimindavo tuos laikus, kai senoliai gandrą čia vadindavo tiesiog "bucianu", o sodžių vadindavo Butenais. Atrodytų, netolimo XIX amžiaus dokumentuose kaimo vardas būdavo užrašomas "Buciany" - tiksliai taip kaip lenkiškas žodis gandrai. Pačiame kaimo istoriniame centre šiuo metu susikūrusi tikriausia gandrų kolonija - vienas šalia kito yra keli gandralizdžiai, kurių gyventojai su gausiu jaunimu rugpjūčio 24-ąją, Šv. apaštalo Baltramiejaus dieną, kaip ir dera išskrido į dausas.
Tą didžiojo apaštalo Baltramiejaus, nuo amžių amžinųjų tarsi išlydinčio gandrus į tolimąją kelionę išvakarių popietę, taip nuostabu buvo pernai, aukštosios padangės buvo laimingos po nakties liūties, aukštai aukštai giedrose erdvėse plaukė balti debesų kamuoliai, bei švelniai besidraikančios, anų vis pridengiamos dar aukščiau besidriekančiomis baltomis plunksnomis. O ten aukštai aukštai paslaptingų dangaus srovių aukštai aukštai iškeltas neplasnodamas ratus suko gandras - tarsi atsisveikindamas į mylimą kaimą kiek galima iš aukščiau žvelgdamas. Idant nepamirštų, idant vėl, jau po šaltų ir tamsių žiemos mėnesių atgal sugrįžtų. Šių metų Baltramiejaus dienos žvarbos, lietaus su nejaukiu vėju mūsų gandrai sodžiuje nebelaukė - matyt jau buvo pakėlę sparnus tolimam skrydžiui.
Butėnuos gi jų nuolat pasiilgsta, nors ir daineles visokias apie juos dainuoja. Net bičiuliškai, kaip niekur, Jonu pavadina. "Gandrai, Janai, ga ga ga. Tavo pati ragana, man bundelas nedave, pa varteliais pakiše..."
Didžiojoje kolonijoje, Rimkaus Dano sodyboje, ilgasnapiai šiemet dar prieš savaitę džiaugsmingai kaleno. Tas, paaukojus didžiojo klevo gyvybę, įrengtas lizdas - tikriausias apylinkės gandrų kolonijos sostas. Pasakiško grožio medis, jo apipjaustytų šakų paveikslas ir visuomet gausus būrys gyventojų sumaniai susuktame lizde. Žemiau, Prūso namų kieme, lizdas, taip patogu gandrams ant senojo namo stogo laiką leisti. Dar vienas, tiesa tuščias, lizdas prie Klimo, lizde prie Žvirblio Kęstučio vėl pilna gyvybės - baltas snapuotas galvas kiloja, krapštosi sparnus, skrydžiui kyla. Pakyla gandrai ir iš aukščiausiojo kalno, prie senosios bibliotekos pamatų žaliuojančios liepos viršūnės namų. Kelias gi tolimas. Tik pamanyk, šitie elegantiški pievų gyventojų skriaudikai ir naikintojai geba net dešimt tūkstančių kilometrų nuplasnoti, toli toli Afrikos žemyno pakrašty sustoti, ir ten liūdnai žiemoti. Kaip smagu būtų nors vienam butėnietiškos kilties paukščiui kokį siųstuvą prie kojos pritaisyti, kad mes žinotumėm kur ir kaip mūsų augintinis plasnoja, kaip virš Karpatų, per Ukrainą plasnoja, kaip Turkiją lenkia, Sinajaus link suka, kaip jaučiasi tuos savo aštuonis ar net dešimtį tūkstančių kilometrų nuskridęs, kaip atrodo didį kelią įveikęs, kaip jam sekasi tolimoje šalyje žiemoti, kuo jis ten savo gūžį prisikemša ir kaip kokiam paukštienos įsigeidusiam juodukui į nagus nepakliūva. Juk ten Afrika, o rumbo Afrika, šalis puiki...
Ir kaip vėl atgal kelin išsiruošia, kaip išskrenda, kaip skubinasi, kad pas mus nors kiek pavėlavę, beveik su "blavieščiumi" - gerąja naujiena sugrįžtų.
-
Paskelbta: 2017 m. rugpjūčio 24 d.
-
Peržiūros: 1781
Naujausi straipsniai
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena
- Narsiojo Jono takais...