Butėnų dienos "nakties kino" anonsai

Raimondas Guobis

Tą filmavimo dieną Ievą Zelskienę suradau susijaudinusią, susikrimtusią dėl pirmaisiais laisvos Lietuvos metais ją ištikusios neteisybės. Ji, garsios Vilučių giminės palikuonė, iš "Kanivolo" - Augusto Vilučio šeimos, kadaise buvusio sodžiaus veterinaru sūnaus Jono dukra. Moteris charakterio aistringo, darbštuolė ir labai sumani. Vos ištekėjusią, ją ištiko tremtinės dalia, po to sugrįžo į Lietuvą. Sugrįžo jau ne į vyro namus Grikiapeliuose, bet į gimtuosius Butėnus. Statė ir pasistatė senosios "ulyčios" gyvenvietėje, šalia pieninės, labai neblogoje vietoje, labai neblogą namą.

Energinga moteris, tvirta ir šeimos, ir giminės ir sodžiaus reikaluose. Daug kam reikalinga buvusi kaip gera šeimininkė - kviesdavo ją vestuvių, krikštynų, laidotuvių vaišių ir kitokių "balių" ruošti. Dirbo daugybę metų kolchozo fermoje, taip vadinamoje kiaulidėje. Gerai dirbo, todėl kolektyvo valdžia ir vertino ir gerbė...

Po to gi sulaukė nepriklausomybės ir skriaudų. Ganyklos, kuri buvo visai prie namų nebeliko - kažkas iš artimų kaimynų privatizavo, kaip sako Ieva "nusukė". Kaip valdžios įstaigų labirintuose nuskandino ir kelis metus stažo - pensiją mažesnę negu reikėtų gavusi. Po to gi ir kitos neteisybės užgriuvo. Tai ir prasitardavo, kad net Sibire kitą kartą geriau buvę, ten daugiau teisybės negu Lietuvoje patyrusi. Palyginus su naujais skriaudikais, tais kuriems vis maža ir maža, tai atrodo net kolchozo pirmininkas Kalčys geras buvęs...

Filmo kadre:

Ieva Zelskienė piktinasi nauja tvarka - betvarke