Raimondas Guobis

(Filmo apie Butėnus, kuris bus demonstruojamas šventėje "Butėnų diena 2017" anonsas)

Mikėno Vincukas, man pažįstamas nuo seno, neaukšto ūgio, bet tvirtas, nuoširdus, sumanus vyras. Gyveno gi jis labai ilgai, daugiau negu devyniasdešimt metų, nei sirgęs, nei sopėję jam kur, o miręs staiga.

Vaikystė buvo žinoma laiminga, atsiradęs gi dar prie caro, 1903 m., o kai buvo karas, tai buvo jau visai paaugęs berniokas, daug įdomaus, nematyto buvę, daug kas įsiminė. Anksti mirus tėveliui dar tik ką berno amžiun įžengęs ėmė rūpintis nemenku ūkiu. Sekėsi neblogai, laikęs net puikiausią tamsaus plauko kumelį, kurį pasibalnojęs ir jojo 1923 m. vasarą su dar keletu parapijos jaunikaičių ties Kraštų dvaru pasitikti nuo Rokiškio į Svėdasus atvykstančio Respublikos Prezidento. 

Muzikantas, nuo mažens pamėgęs armoniką, vyresnių bernų nuo paauglystės buvo kviečiamas pagroti. Buvo gi ir vyresnių muzikantų, taip kelių punktų kadrilius mėgusių, bet jie tai armonikos neturėjo, tai tingėdavo. Kitus Vincuko bendraamžius iš pasilinksminimų tiesiog išvydavo, šlapiais rankšluosčiais kuldami vyresnėliai. Rūpestis didžiausias buvęs seseris tris atidalyti ir už vyrų išleisti, todėl ir savo mylimą mergaitę nors su didžiu širdies skausmu pametęs, vedęs tą, kuri daugiau kraičio atsineša, kad "pasogas" seserims sudaryti.

Ruduo buvo... Išėjo gi kalba apie gyvus padarėlius, vištaičius vikriuosius, Apie tuos gyvius, kuriuos Dievas sukūręs, kad mums, žmonėms gardaus ir sotaus valgio nestigtų. "Negerai Dievas padarė, taip gražiai lakioja, džiaugiasi tie sutvėrimai, o žmogui reikia gyvybę jiems atimti ir suvalgyti..."

Filmo kadre - devyniasdešimtmetis Vincas Mikėnas