Raimondas Guobis

Tas kaimas, kaip stebuklas, kaip rojaus kraštelis žaliame Šventosios slėnyje, dešiniajame krante. Ten visada jauku. Būna akimirkų, kai pajuntu amžinybės dvelksmą – tuomet kai pagalvoji apie visus tuos su kuriais teko kalbėtis, kurie jau smilčių kalnelyje, o rodosi, visai čia pat, už amžinybės durų, kurias tereikia pastumti ir jos prasivertų. Bet kaip tenai, gal būt jau nebebus gebėjimo klausti, gebėjimo sužinoti, nors tiek daug nesuspėta ir nepaklausta.

Kuriuo keliu į Butėnus bekeliautum, iš kurio pakraštėlio beįžengtum, kaimas visada atsiveria romia didybe. Šį kartą aš žengiu iš rytų, nuo Šaltinių, kur žvilgsniu paglostau didžiąją kaimavietės vinkšną, paėjėjęs smėliakeliu per tiltelį perėjau kalnų upelio linksmumu per akmenynus gurgantį Naruntį, nužvelgiu tą patiltės užutėkį, kuriame kadaise matydavau žaidžiančius pulkelius strepėčių. Pašvęstas upelis, juk kiek aukščiau – paplentėje Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis skaidriąją tėkmę šventinantis. Buvęs ten „Jonelis“ nuo seno, tik sovietmetyje tas koplytstulpis sunykęs, o 1989 m., svėdasiškaims minint žymiojo kraštiečio Juozo Tumo–Vaižganto 120–ąjį jubiliejų, čia pastatytas kaip pirmasis iš 12 dvylikos tikėjimo ženklų, tais metais parapijoje pastatytų.

Juzos miškelis, pačiame pakelyje akmuo, jo nugara kaip aisbergo ketera iškišta iš žemės gelmių, senoliai pasakodavo, kad juo užristas urvas į paslaptingą požemių karalystę, kad jis didumo sulig legendiniu Puntuku.

Išlindus iš šilelio kaimas prasiveria visa savo didybe išsidriekdamas iš rytų į vakarus vos ne kilometrą, kiekviena sodybvietė, kiekvienas medis, kiekvienas lauko akmenėlis čia didkaimio dvasia veriasi. Senojo kaimo prievartėje pastatytas gražiausias ir didžiausias apylinkės kryžių. Grynai aukštaitišką, gumbuotais galais, gausiai ornamentuotą su monstrancijų formų koplytėlėmis, Nukryžiuotojo ir Dievo Motinos figūrėlėmis. Visus tuo nustebino, juk karštu tikėjimu sodžius niekad nepasižymėjo, o vienas šviesiausių butėniečių Antanas Šukys nustebintas pastebėjo, kad tarpukaryje to padaryti sodiečių nebūtų prišnekinęs nei pats Jėzus Kristus.

Rytinį pakraštį vadindavo Butėngaliu, čia pačioje pradžioje nedidelėje trobelėje gyveno bene paskutinė iš Butėnų giminės – senolė Butėnienė. Čia kupetavosi ir kelių grytelninkų, vadinamų „pribuišiais“ trobelės, čia stūksojo ir „magazinas“ – didelė klėtis aukštomis sienomis ir plačiomis raudonomis durimis , kur caro valdžios parėdymu sodiečiai supildavo grūdų atsargai, jei ištiktų nederliaus metai ar dėl kitų priežasčių javo duonai arba sėklai stigtų. Klėtis buvusi labai sandari, menkai tesivėdindavo, tad grūdai aruodose dažnai sudrėkdavo ir suplėkdavo, o iš jų pakepta duona turėdavo ypatingą skonį. „Kas čia per duona, gal iš „magazino“ grūdų pakepta...“ – stebėdavosi ragaujantys. Šilelyje už magazino vienais metais žiemą labai staugė vilkai ir kaip žmonės ir nujautė išpranašavo nelaimę – vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Nors pirmąją didžiojo konflikto vasarą mūšiai vyko toli nuo Butėnų, karo baisybę pajuto kai kurios šeimos, nes kelis kaimo vyrus paėmė į caro kariuomenę, į karą, ir ne visi jie sugrįžo. Jau antruose metuose – 1915 metų vasarą karo frontas atsirito iki Butėnų, rusų armija traukėsi. Daugiau negu mėnesį kaime stovėjo rusų raiteliai – kazokai, pėstininkai Šventosios pakrančių šlaituose išrausė apkasus, į kuriuos iš sodybų sutempė krosnių dangčius, klojimų ir klėčių duris bei didesnius puodus kulkosvaidžių vamzdžius vėsinančiam vandeniui. Anoje pusėje upės panašiai apsikasė vokiečiai. Retsykiais pasišaudydavo, šiauriau kaimo ant Pradagos kalno stovėjo rusų patrankos kurios paleisdavo vieną kitą sviedinį. Smagių mūšių čia nebuvo...

Vokiečiai frontą pramušė kitose vietose, o rusai pozicijas apleido prisidengę nakties tamsa. Tuo įsitikinę sodiečiai nuėjo apkasų pasižiūrėti, gal kokią smulkmenėlę surasti ir savų daiktų parsinešti.

Vokiečiai apsistojo dvaruose, keli „germanai“ gyveno Jononių dvare už upės, bet Butėnuose tvarkos žiūrintys ir prievoles renkantys atvažiuodavo iš Svėdasų ar Savičiūnų.

Dar Zenonas Valunta porino istoriją, kaip prie jo ir kitų piemenukų ganomos bandos atklydo Barono avinas, ir užjojo vokiečių kareiviai. Vaikai pradėjo lietuviškai šaukti, kad griebtų tą svetimą atklydėlį, ir kaip smaguoliai nustebo, kai vokiečiai pastvėrę nusitempė būtent tą aviną ir juo pagardino savo kasdienį kareivišką valgį.

Vokiečiams reikėjo visko – ir šerių, ir skudurų, ir visokio maisto, net vaisių kauliukų aliejui spausti. Be jų žinios nebuvo galima nei gyvulį auginti, nei papjauti, kad galėtų kontroliuoti, kiek kas suvartoja grūdų, atėmė visas girnas. Tačiau sodžiuje keli paslėpti naminiai malūnai išliko, tad paslapčia, vaikams pasaugant, miltų prisimaldavo. Vokiečiai pasirūpino surašyti visus gyventojus, o 16–mečius ir vyresnius nufotografuoti ir jiems išduoti pasus, kuriuose buvo ne tik fotografija, bet ir išvaizdos aprašymas, bei dešiniojo smiliaus atspaudas. Teko mokėti net už šunis, uždrausta virti muilą, kiekvienas vežimas turėjo būti su lentele, ant kurios užrašyta savininko pavardė bei adresas.

Butėnų kaime dažnai pasirodydavo ir ilgėliau pasibūdavo šieno prievoles surinkti rūpinęsis vokietis didele subine, „šieniniu“ vadintas. Jis rūpinosi ne tik tarnybos reikalais, bet kaime nusižiūrėjo ir baigiantis karui į Vokietiją išsivežė dailią ir smagią merginą – Rozaliją Pakštaitę. Gal kur jų palikuonys Vokietijoje ir tebegyvena, bet vargu ar beprisimena jų likimui taip svarbų Butėnų kaimą. Nors rodosi, kad palikuonių jie ir neturėjo...

Autoriaus nuotr.:

Pirmojo pasaulinio karo frontui nuslinkus į rytus, veikiai pražuvo visos gausios caro laikais sukauptos santaupos...