Raimondas Guobis

IMG 4093Didelis kaimas, kaip žvaigždynas iš žvaigždžių, turtingas daugybe žmonių, jų dvasia, jų gyvenimo istorijomis. Didžiajame Butėnų kaime geriausiais laikais gyveno daugiau nei 400 sodiečių, paženklintų skirtingų ir panašių likimų. Pačiame rytiniame kaimo žemių pakraštėlyje, nedidelėje trobelėje šalia plento, šilų apsuptyje bene tris dešimtmečius gyveno guvi močiutė Juzė Gudonienė.

Tas kampelis buvo šviesus smiltynas, kadaise ūkininkui Ignui Mačeikai priklausęs, tad jis čia įkūrė nedidelę koloniją kurioje bene trobelėse apsigyveno rusų sentikių šeimos. Geradariui atsilygindavo padėdami prie ūkio darbų, pokaryje jie visi palengva išsikėlė į miestus bei miestelius, galiausiai pasiliko tik viena trobelė su ūkiniais pastatais, kur ir įsikūrė J. Gudonienė, kurios gyvenimas buvo darbai, malda ir žinoma linksmos istorijos.

Ji buvo daug išgyvenusi, daug patyrusi, nedidelio ūgio bet tvirta, be sustojimo triūsianti savo daržuose ir darželiuose, vienatvę skaidrinanti dainomis, prabylanti įdomiausiomis istorijomis, ar net pačios sudėtomis eilėmis. Jos vaikystė buvo sunki, paženklinta tarnaitės vargais, jauna ištekėjusi neilgai pasidžiaugė šeimynine laime, mat vyrą nušovė tuoj po karo siautėję ir jaunus vyrus medžioję sovietiniai kareiviai. Pasiliko našle su dviem mažais vaikučiais kuriuos, nors daug vargo patyrė išaugino ir į pasaulį išleido.

Svečiavausi jos nedidukėje trobelėje ne kartą, dainas bei gyvenimo išmintimi ir džiugesiu pulsuojančius atsiminimus, smulkiąją tautosaką užrašinėdamas.

Sunkus vargas, paženklintas gėriu ir blogiu, praskaidrintas džiaugsmingais sumaniųjų sodiečių juokeliais.

Tuomet tarnavo Mičionyse pas Šukius, pas Ragaišių Dulkes piemenavo guvusis Antanas Daubaras. Vieną rudens vakarą pas Dulkes su motoru bei dampe kūlė javus ir užgirdo kūlėjai pamiškės gyventoją Simoniuką šaukiant: „Ratavokit, ratavokit...“(Gelbėkit, gelbėkit...) Sustabdę motorėlį žmonės nubėgo prie senolio trobelės, bet nieko įtartino nepastebėjo. Sugrįžo, bet po kurio laiko girdi vėl šaukiant. Pasirodo, kad kai žmogelis užlipo ant krosnies poilsio, ties langu išgirdo keistą ūžesį, mat tai Daubaras į palangę įkalės vinį ir pririšęs suktuko – „vilko“ šniūrą tampo, o to pagalaitis sukdamasis keistai ir baugiai ūžia. Siaubo sugautas Simoniukas žegnoja langą, bando eiti  laukan, bet durys užrištos, tuomet ropščiasi ant aukšto ir per skliauto langelį šaukiasi pagalbos.

Mičionių gyventoja, kelis vaikus auginanti našlė Pilkauskienė vieną vakarą jau sutemus išsmuko į kiemą atlikti „savo reikalo“, o netoliese buvęs Daubaras, ją pastebėjęs ėmė mekenti ožkos balsu. Moteris pagalvojo, kad tai jos ožka bus iš tvarto išbėgusi ėmė eiti į balsą ir šaukti: „Cibute, cibute...“ Išdykėlis piemuo įsmukęs į Rožanskų sodybą pasislėpė, o ten atviliota moteris net į trobą ėjo klausti ar niekas nematęs jos ožkelės. Vėliau visiems skanaus juoko buvę...

Rudeniop mėsai pjaudavo veislei nereikalingus avinus. Moterys prausėsi Bražiūno pirtyje ir staiga mato pro pirtelės langą galvą kišantį velnią, mat nenuorama Daubaras kiša ant lazdos pamautą avino galvą. Ragai, kudlos, raudonos akys, tikras nelabojo paveikslas, tad moteriškės iš baimės nuogos pasileido bėgti per laukus namo. Viena mergaitė sako po to net labai sirgusi.

Kartą mirus vyrui pasiliko žmona su keliais vaikais. Gyvenimas buvo nelengvas, o dar ji buvusi labai pamaldi ir patikli. Ir pradėjo naktimis prie lango ateiti miręs vyras, pabelsdavo ir pasibėdodavo, kad esąs skaistykloje, kenčiantis, o norint patekti į dangų reikia pinigų. Moteris taip kelis kartus pinigėlių jam ant palangės ir palikusi, bet apie savo patyrimus pasipasakojusi kaimynams. Tada keli vyrai nusprendė pažiūrėti kaip čia yra ir vakare pasislėpė klojime priešais trobą. Sutemose jau prieš pat vidurnaktį, kaip ir dera dvasiai - į kiemą įšlamėjo balta marška apsigaubęs žmogus, eina prie lango. Iš slėptuvės iššokę vyrai čiupo „Vaiduoklį“. Nutraukė moteris tą maršką ir pažino kaimyną...

Kūčių vakarienę pavalgę ir senesni ir jaunesni burtaudavo, mėgindavo nuspėti ateitį. Drąsesnės mergos išsirengdavo ir lipdavo ant aukšto, mat tikėjo ką pirmą pamatys, ar kas akyse šmėstels, už to ir ištekės. Tad užlipo viena merga ant aukšto ir jai akyse tų namų šeimininkas pasirodė. Netikėjo, bet taip jau atsitiko, kad po šešerių metų mirė šeimininkė ir šeimininkas vedė tą tarnaitę mergą.

Abromiškyje pas Kemeklį tarnavo bernas, kuris grįžęs iš pirties visada mėgdavo prigulti. Merga Anelė, didelė juokelių mėgėja išėmusi iš lovos dugno lentas, palovin pakišusi lovį su sūrymu, lovą užtiesusi antklode. Iš pirties atėjęs bernas, kaip įpratęs ir gunktelėjo ant lovos, bet įgarmėjo į lovį.

Supykęs galvoja kaip „atsigaut“. Sugavęs kieme ežį pakišo miegančiai mergai po antklode ir ta žviegdama išpuolė iš seklyčios. Pavasariop vėl nauji pokštai: merga įpylusi į butelį žiupsnelį cukraus nunešė ant skruzdėlyno, o kuomet prilindo skruzdžių parsinešė namo, kur atkimšusi pakišo miegančiam bernui po pagalve. Skruzdės pasipylė po lovą ir sukandžiojo neįprasto merginos dėmesio nestokojantį vyruką.

O pabaigai – voratinkliais turtingam rudeniui būdingas spėjimas: jeigu prieš vidurdienį voras voratinkliu kopia aukštyn ištiks laimė, jei po pietų leidžiasi žemyn – nelaimė.

Autoriaus nuotraukose:

 

 IMG 4096

Linksmų istorijų pasakotoja ir dainininkė Juzė Gudonienė apie 1991 m. savo darželyje Butėnuose.

 

 IMG 4093

Tikriausioje žiemos pasakoje - Juzės Gudonienės trobelė

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 269 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top