Raimondas Guobis

Vasaros popietė. Saulė kažkur už aukštųjų bažnyčios bokštų. Jauki vėsa krenta į tingiai šlamančią Šventosios tėkmę. Taiki ramybė. Didysis žvejas, kairiojo kranto simbolis Albinas pataiso ant kabliuko virtą žirnį ir dar kartą švysteli meškere. Primerkta akimi seka rausvą plūdę, o jai niurktelėjus smagiai trūkteli ir ant kabliuko raibuliuodama suspurda mažytė žuvelė.

Sunerimsta šalia tupėjusi antis. Iki tol tarsi snausme sustingusi, staiga sujuda ir pakreipusi galvą žengteli porą antiškų žingsnių žmogaus link. 

"Išmakinau last žuvį. Iš viso pulko tik dvi ėda, dvi žuves mėgėjos..." - linksmai savo potyriu dalijasi meškeriotojas. Smulkiomis žuvelėmis ir pamaitina antelę - sulesa, sugurkia iš karto ir visą dešimtį, o po to jau nebeliečia. Jaučia saiką. Norėdamas parodyti, kad yra taip kaip sakąs švysteli mažytę aukšlę prie paukščio, ant kranto smilčių. Žuvis strykteli aukštyn, apsiverčia, bringteli ant kito šono, kelis kart įkvepia, vėl stipriai šokteli, krenta į smėlį, aplimpa smiltimis. Antis nepasijudina iš vietos. Tingi ir soti? Žuvelei pasiseka: šokteli dar kartą, kitą ir įšoksta į upę. Pajutusi vandenį sustingsta, sujuda, pelekais nusistumia nuo sekliaus ir vikriu gyvybės džiaugsmu neria į gelmę. Ir mums visiems linksma, kad tokia šios aukšlės laimė...

Autoriaus nuotraukose:

Ant smilčių išmesta ir antelei aukojama aukšlė išliko gyva...

Albinas ir jo antinėlės

Žuvies mėgėja budi