Raimondas Guobis

Tai nutiko prieš šimtmetį - Lietuva buvo paskelbta laisva, demokratine respublika. Prieš aštuoniasdešimt metų didieji mūsų vandenų tyrinėtojai - profesorius Steponas Kolupaila su bičiuliais skrodė Šventosios bei Neries vandenis greitomis baidarėmis, keliavo iš Anykščių į Kauną, tą savo kelionę skirdami didiems lietuvių literatūros kūrėjams, anykštėnams - Antanui Baranauskui, Jonui Biliūnui ir Antanui Žukauskui-Vienuoliui. Šiemet nusprendėme pakartoti jų kelionę, taip pažymėti mūsų Tėvynės Lietuvos - svajonių respublikos šimtmetį bei pagerbti visų laikų keliautojus Lietuvos vandenimis, ypač profesorius Steponą Kolupailą ir Kazimierą Pakštą. Amžinybę simbolizuojančiomis upėmis nukeliauti į Lietuvos širdimi vadinamą laikinąją tarpukario Lietuvos sostinę Kauną.

Pasirengimai

Apie tai galvojau jau prieš trejus metus, tuomet kai istorinio pažinimo ekspediciją surengiau nuo pat Šventosios versmių, kuomet keliavome automobiliu, plaukėme baidarėmis, stengėmės pažinti pakrančių kultūros ir istorijos palikimo klodus. Ieškojome šviesos ir vilties, patirtimis dalijomės konferencijoje "Lydys", surengtoje istoriniame dešiniojo kranto kaime Butėnuose.

Naujai kelionei pavyko surasti rėmėjų ir partnerių. Svarbiausi - Anykščių Kredito unija, kuri, jei finansai leistų, vardan bičiulystės, vardan Tėvynės pažinimo, matyt, finansuotų ir gerokai sudėtingesnius bei brangesnius projektus. Nuostabiosios Tėvynės gamtos, Šventosios ir kitų upių dvasią skleisti pagelbėjo partneriai muziejai iš pakrančių miestų. Ukmergė mums tarsi ir atgręžė nugarą, tačiau pasidžiaugėme Jonavos muziejaus direktorės Daivos bičiulyste ir nuoširdumu. Santakos valanda šalia Vytauto bažnyčios bei jaukioje svėdasiškio kan. Juozo Tumo-Vaižganto buto - muziejaus svetainėje Kaune tiesiog vainikavo mūsų kelionę.

Bendrakeleiviai

Paimti vis po naują porininką, baidarės "Chronus" pilotą iš kiekvieno miesto. Tikėjausi, kad tai bus muziejininkai, tačiau tokių iš karto neatsišaukė ir vėliau neatsirado, tad teko visų "pilotų" ieškoti Anykščiuose. Netikėta - sužinojęs apie rengiamą ekspediciją panoro prisijungti ir atskira baidare visą kelią plaukti kartu narsus Kauno anykštėnas Romas Pačinskas, kuris į tikrų tikriausią vyriškumo formavimo žygį pasiėmė augalotą, tačiau vos aštuonerių metų sūnėną Joną Pačinską. Kraštotyrininkų sambūrio metų prie mūsų nors vienos dienos keliui panoro prisijungti dabar Anykščiuose gyvenantis didžiųjų pasaulio viršukalnių nugalėtojas Vladas Vitkauskas. Tad susidarė visai nebloga komanda su menka viltimi, kad žygyje nors šiek tiek dalyvaus ir narsioji Lietuvos miškų sergėtoja Monika Peldavičiūtė bei šventosios sargybinis - hidrometeriologinės stoties vedėjas Petras Buterlevičius. Tačiau ir Monika ir Petras mums palankių srovių, švelnios saulės ir vėjo palinkėję pasiliko sergėti Anykščių.

Startas

Anykščiai, pirmadienis, birželio 4-osios popietė. Ryte vandens temperatūra buvo apie 20 laipsnių, oro temperatūra po pietų - apie 26, vandens lygis labai nukritęs, tačiau Anykščių hidrometeorologijos stoties vedėjas Petras Buterlevičius plaukti leido ir palinkėjo sėkmės gaivinamos lietumi. Tačiau, baidare nei jo, nei Miško Monikos man paplukdyti nepavyko. Į improvizuotą Šv. Antano prieplauką Monikutė net neatėjo, matyt susikrimto, nes konkursą plaukti mėlynąja greituole nejučiomis laimėjo universalioji muziejininkė Kristina Kiaušaitė. 

Šypsojosi Kredito Unijos mergaitės, fotografavo mano "best friend" - baltmarškinis Donaldas, filmavo visur suspėjantis kultūrinės Anykščių tėkmės metraštininkas, filmininkas Andrius, sukinėjosi aplinkui saujelė muziejininkų ir šiaip jau piliečių. Didžiu balsu sveikinau išlydėtojus, pasakojau apie Šventosios pasaulį, vandens kelius. A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, iškilmingai pakelia muziejaus lobyne saugomą, profesoriaus S. Kolupailos ir bičiulių 1938 m. kelionę menančią nedidelę trikampę vėliavėlę su užrašu "Anykščiai - Kaunas". Tuomet plaukiančiųjų buvo 22, tuomet besileidžiančius žemyn upe išlydėjo, sėkmės ir palankaus vėjo linkėjo kelionių vandenimis mėgėjas, rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Istorinė, vyskupo A. Baranausko klėtelę lankiusiųjų, knygelė išsaugojo įrašą, kuriame minimos kelionėje dalyvavusios moterys - seserys Maširkaitės - Aldona Baublienė ir Birutė Bilvaisienė, Gražina Budrevičiūtė, Stasė Karoblytė, Evelina Kolupailaitė, Veronika Petrauskaitė-Stankevičienė ir Aldona Vintartaitė.

"Dausuvos" paštas

Antspauduoju storą voką iš mūsų muziejaus į Maironio muziejų siunčiamą. Įrašau jo adresatą, numerį į laivo "Chronus" žurnalą, visus laiškus susuku į neperšlampamą maišą ir pašto siuntą pakraunu į istorinį odinį krepšį. Vandenų keliu trylika laiškų keliauja į Ukmergę, Jonavą, Lapes ir Kauną. Laivo gale, už sėdynės - į neperšlampamus apdarus susuktas ir ir dar į maišą įkištas portfelis, kuris prikimštas gamtinės - tautinės propagandos: atvirukai ir plakatai su žuvimis, amžinybės simboliais, brangiausios upės vaizdais, tušinukai, pieštukai, lankstinukai ir mano piešiniai - parodos "Žemė žuvų ženkle" spalvotoji versija.

Žemyn upe...

Nenumatytai ilgai stoviniuojame, šnekučiuojamės, šūkaujame akmenuotoje prieplaukoje, laukiame dar kažkur klaidžiojančių, nesuspėjančių svarbių žiniasklaidos priemonių atstovų, garsių fotografų. Kai ko ir sulaukiame. Pirmieji yriai, baidarių dugną brūžuojančių žolių, akmenėlių, povandeninių kopų smilčių pasveikinimai, kelionės palaimą pranašaujanti šviesa ir džiugūs jausmai širdyje. Amazonė dalge naikinanti žoles maudymvietėje - kairiajame krante, besimaudančių vaikučių krykštavimas - dešiniąjame. Smagiai pirmyn šaunanti raudonoji baidarė "Dausuva", artėjantis ir greitai tolumose pasiliekantis mažasis, pėstiesiems skirtas ir Šv. Jono Nepomuko globai pašvęstas mūsų miesto tiltas. Smagi srovelė nešanti mus nuotykių parko, kempingo pakrantėmis, jaukia šilumėle ir pakrančių toliuose medžių viršūnes supantis smarkus vėjas - su tuo pūtėju dar susidursime. Salos, jos upei suteikia mistinės didybės, išnyra šviesūs jų siluetai, smiltingi krantai ir medžių bokštai. Greit priešakyje viršūnę kyšteli ir garsiausias Anykštijos bokštas. Jau "Lajų takas", už žalios medynų sienos, Anykščių šilelio karalius - akmuo Puntukas dunkso. Raudonojo laivo komanda nusprendžia valandėlę pabūti krante, o mes su Kristina leidžiamės tolyn. Spėriai irkluodami - bendrakeleivė nors plaukimų baidare patirties nesukaupusi nei gramo, bet rodosi gimusi irkluoti. Be tingio, tik su antgamtišku džiugesiu iria, iria, iria... "Konkorėžio" nuotykiai - įsimintini. Praplaukę Peslių malūno užtvankos sroves stabtelim dešiniajame krante. Susvyravus baidarei, ir mano kaltės čia būta, Kristina pliumpteli į upę. Sušlapusi, bet džiaugsminga... Rankoje laikytas išmanusis niurkteli kartu, sudrėksta, ekraną aptraukia migla, todėl fotografijos skrieja į "Feisbuką" klaidindamos - tarsi mes būtume ūke. Valandėlei įsukame į Virintos karalystę, ji ramiai įsilieja į šventąją iš kairės. Jauki upelaitė.

Bangpūčio karalystėje

Panašu, kad upės erdvėse žemiau Anykščių karaliauja gulbės. Baltoji trijulė vis priešaky, vis kelią rodo, po to jau penkios o vėliau veik dešimt karališkų paukščių draugėn suskrido, suplaukė. Ritme musų melsvo laivo, jos, ūžaudamos savo sparnais, kilo iš vandens į erdves, sklandė vandens paviršiumi. Karališki paukščiai. Ančių, antelių taip pat daugybė, dar ir garnys vienas pasimaišė. O vėjas ūžavo smarkyn, smarkyn ir ošime paukštelių klegesys pražuvo. Upė platyn, platyn, už vieno lanksto mus bangom aukštom sutiko. Pakrančių lapynų spalvyne vos pastebimas meškerę įmerkęs vyras mums paklausus sakė, kad iki užtvankos tik keturi kilometrai. Vėl spustelėjome irklus. Jau buvome tvenkinyje, kuris vis platėjo ir platėjo, balti triukšmingi kirai plaukiojo, danguj lakiojo, net vidury vandens erdvių seklu seklu ten buvo. Vos neįstrigom vandens kelią patrumpinti panorę. Ir pagaliau išplaukėm į plačią erdvę, didžiojo tvenkinio didįjį tvenkinį - padūmavusioje vakaro šviesa nuauksintoje tolumoje jau stūksojo hirdoelektrinės - anykštėniško HES-o siluetas. Bangpūtys didžia jėga pūtė tiesiog į mus, tarsi grūdindamas, brandindamas, o tvenkinys bangavo kaip jūra, marios tikriausios. Galvojau kaip lengviau tą mielą gamtos jėgą, stichiją mums įveikti. Taktika. Laikėmės arčiau dešiniojo kranto. Pagaliau pro mūsų akivaizdį praplaukė bažnyčia ir miestelis, siluetai didžiojoje upės pakalnėje.

Upių valanda

Pirmasis žmogus, pasitikęs mus ties užtvanka, buvo Rimas. Pamaniau, koks sargybinis ar inspektorius - mat vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę ir laikėsi labai santūriai bei pagarbiai. Leidomės jau palengva vėl smagia srove iš tvenkinio ir turbinų kankinystės išnirusia upe. Tiltas praslinko virš mūsų, jo paslaptingi šešėliai, ir pagaliau sutinkančiųjų siluetai, šūksmai, pulkeliais ateinantys į pakrantę žmonės. Prie senojo tilto, kur matyti sausros apnuoginti poliai, kur toks žavus akmeninis lieptas - per visą plotį putojantis purslais slenkstis.

Žvalgyba pranešė, kad tvenkinyje antrosios laivės dar nematyti, todėl nesulaukę jų, brangindami susirinkusiuosius, kurių buvo bent penki pulkai po šešis, kurių tarpe šypsojosi ir naujoji Kavarsko seniūnė Šarūnė Kalibataitė, matėsi daug šviesių, jaunų ir senų veidų, pradėjome pokalbį. Apie upę, keliones ja, per rankas keliavo mano spalvingi piešiniai - žuvys, istorinis kodas, amžinybės ženklai. Mitingą džiaugsmingai pagyvino antrosios baidarės atplaukimas į Šventosios gatvės uostą. Puikiausios nuotaikos iš jos išlipo į krantą Vladas, Romas ir mažasis Jonas - narsus kaip slibinų nugalėtojas iš stebuklinių mūsų tautos pasakų. Mažasis protų mūšis - nuotaikingas žinių apie upes ir tėvynę Lietuvą pasitikrinimas pavyko. Linksmai, lengvai, žingeidžiai mažiems ir dideliems kavarskiečiams iškrito tikriausias dovanų lietus. Sulaukėme dovanų ir mes - svarbiausias jaukaus vakaro Paulinos Zukaitės namuose stalo patiekalas buvo kulinarinio paveldo Kavarsko kaldūnai - dovanoti Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko.

Rytas prie Pienios

Ankstyvą rytmetį gaivino ne tik paukščių balsai, tačiau ir šalia svetingojo kiemo per įvairios kilmės slenksčius srūvanti upelė Pienai. Plaukiančiųjų ir baidarių padaugėjo. Kartu nors dieną plaukti pasirengė kavarskiečiai - Algirdas Sadaunykas ir Rimas Puolis. Jų geltona stikloplastiko baidarė tiesiog spindėjo melsvuose vandenyse. Jos savininkas Algirdas tikino, kad būtent tokiomis plaukioti Šventojoje patogiausia. Į mano laivę sėda laiminga ir šneki Paulina Zukaitė, tad gamtos garsai, mano paniūniavimai, padainavimai derėjo su Paulinos pasakojimais. Taip, keisdami žanrą, šiek tiek patriukšmaudami iriamės žemyn. Ji taip įdomiai pasakojo apie Baltruką, kurio žūklaujančio ties Bebrūnais kosėjimas girdėdavosi net Kavarske, apie keliones upe, apie "bistrumėles", o aš - tai "Žemyn upe", tai dar ką nors tautiško ar upeiviško. Mums atsiliepia pakrančių paukščiai, ant salų ir seklumų tarsi sodžiaus bernai besipulkuojantys antinai, kai kur ir su antelėmis. Matyt mūsų laivių - spalvingų vaizdinių pabaidytos sprunkančios ančių motinos su pulkeliais jauniklių. Karališkai išdidus, drąsus, elegantiškai pakylantis garnys.

Kregždės šaltinio žavesys, jis nemenku, srauniu upeliu srūva į Šventąją. Salos, kokios salos... Salos - aukštos, su medžiais. Kai kur net po kelias vienoje vietoje - kartą visos trys baidarės tarp salų pasukome skirtingais keliais ir po geros valandėlės susitikom - pasakiškų svajonių salos. Žavesys ir mūsų meilė joms nuplaukia su mumis ir pasilieka mumyse.

Algirdas tikino, kad ta atkarpa juokų darbas, tačiau mes nesijautėme, kad turėtume sudėti irklus. Leidomės įprastu ritmu. Saulė, šiluma slėnyje, prie pat tėkmės, kaip Dievo antyje. Jaukus stabtelėjimas smiltyne šalia Siesarties intako. Ta nuo Molėtų sparčiai almanti upelė ties žiotimis srauni ir akmeninga, stačiais smėlio krantais, tarsi kalnų upė būtų. Bandome nors šiek tiek įplaukti į ją bet kelią tuoj pat pastoja didžiuliai rieduliai. Iš kito kranto įtekanti Mūšia tyli, sausos vasaros migdoma, veik nesruvenanti. Praplaukiame ir Vidiškius, smiltyne ties Šventupe sustojame kojas pramankštinti, draugėje pasistiprinti. Visai paupyje stadionas, spalvingai pasirėdžiusios merginos - futbolininkės simpatingai, energingai žaidžia - vyksta Lietuvos čempionato finalinės kovos. Tą valandėlę pamatau skausmingą žaidėjų susidūrimą, baudos smūgį ir smagioje atakoje "Žalgirio" futbolininkių įmuštą įvartį. 

Netikėtai pasijuntu nusvilęs pečius. Taip smagiai, šiek tiek nedraugiškai pasidarbavo saulė. Jautrios grėsmės valandą pasitepęs ne ką bepagelbėjau... 

Paupiniai ir "Žemupio valanda"

Praplaukę žavius Ukmergės tiltus, išsilaipinome akmenuotoje prieplaukoje šalia Vilniaus gatvės. Pasijutome tarsi iš šiltųjų kraštų į Sibirą patekę. Neįprastai atšalo, košė šaltas vėjas, gelbėjo tik saulėtos užuovėjos ir gaivinantis gėrimas. Bendrakeleiviai patraukė apžiūrėti piliakalnio, prie upės atriedėjo dviračiu keistokas, neįprastai tamsiai įdegęs vyrukas. Sportiškas vyrukas, čiabuvis, nūnai atostogaujantis po darbų Ispanijoje. Dar vienas vyras sėmėsi į visokias talpas daug vandens, švento vandens - žolynams gelbėti. Kapitono rūpestis pirmiausia pasirūpinti laivais. Todėl patraukiau į artimiausią gatvę ieškoti prieglobsčio jiems. Užsukau ten kur mačiau vaikų esant. Labai greitai susidraugavau ir su Lainiumi ir jo motina bei močiute. Ši trijulė atėjo į mūsų vakarą pakrantėje. Dar, iš miesto nusileido iš mano Butėnų kilusi Virginija su draugėmis - Milanija, Aida, Nijole, tad susidarė jau didesnis negu tuzino žmonių būrelis. Smagiai pasikalbėjome, smagu buvo tiems žmonėms kai ką atminčiai dovanoti. O Virginija dar ir ukmergietiškos duonutės su spanguolėmis kelionei įdėjo. Tikras, stiprinantis ir džiuginantis gardėsis.

Baidarių nakvynė Ukmergėje, o mes sugrįžtame į Kavarską, į Paulinos bazę. Jaukus vakaras, užkandis ir miegučio. Sunkus dienos įdegis, peršti nudegę pečiai bei rankos, sunku užmigti, bet pasiseka. "Moser" - laikrodis bažnyčios bokšte dusliai muša ketvirtą valandą, tuo metu vėl atsibundu, vėl užmiegu.

Didysis žygis: Ukmergė - Jonava

Birželio 6-ąją, anksti ryte, mums jau pasirengus iš "Atvertų langinių" sodybos prie Svėdasų atlekia bičiulė ir pagalbininkė Rūta. Jos erdviame automobilyje sėdi ir šiek tiek snūduriuoja narsus tautietis, svėdasiškis Algimantas Baronas. Patikimas - su juo būta sausio 13-ąją Vilniuje, daugybėje kitų tautos reikalų. Kuomet negalėjau rasti irklininko, sutikau jį sekmadienį Svėdasų bažnyčioje - ten ir sumušėme delnais - plaukiame kartu. Greitai nuskriejame į Ukmergę, "prižadiname" baidares, gaiviname jas srovėje.

Didelė upė prie istorinės Vilkmergės ir tolėliau. Skardžiai su viršuje ošiančiomis vėjyje pušimis, kartais pasirodanti kalbančioji gulbė, ratus sukantis didelis plėšrus paukštis. Tikrai jau ne suopis - gerokai didesnis, paslaptingesnis, matyt kažkoks erelis. Laisvės simbolis, tarsi ir sakantis mums: "Aš ir tu - vieno kraujo".

Tiltai, auksinių smilčių pakrantės ir mintys, kad štai kur tikrasis mūsų auksas, tikrasis mūsų turtas - mūsų tėvynės grožis. Kažkur kariajame krante jaučiu snaudžiantį Moko akmenį, nežymiai iš dešinės įsilieja Cedronas, šventas upelio vardas, šlovingos Veprių Kalvarijos. Širvintos žiotys ir greitai paskutinysis Šventosios pakrančių miestelis - Upninkai taip pat pasilieka toli, toli. Plačios erdvės, atodangos, smėlio urvuose gyvenančios kregždės, vingiai, susiaurėjimai ir svaiginančios, šiek tiek nuobodulingos platumos, giedras, baltais debesimis plaukiantis virš mūsų dangus. Ir pačiame žemupyje - pakalnė. Klastingas, akmenuotas sraunumynas - Matelio rėva. Apie ją dar 1936 m. įspėjo Steponas Kolupaila. "Pavojinga, plaukti labai atsargiai" - taip rašė didysis keliautojas. Didžiuliai saulės nubalinti akmenys, srovė, tarsi ir nieko baisaus, tačiau upė, tarsi išsigandusi ar išdykaudama, staiga drąsiai metasi į pakalnę. O ten verda, banguoja, tarsi karštų akmenų koks pasakų milžinas būtų primetęs. Jie didžiuliai, spurda srovėje, beveik kaktas surėmę. Užstringame, tėkmė kreipia šonu, bet mes atsistumiame, ištiesiname laivą ir truputį čiužendami dugnu į akmenis laimingai išsprunkame iš laumiško sraunumynės glėbio. Nusileidžiame žemyn. Dairomės "Dausuvos" ir nematome, nejaugi jau po vandeniu? Vienas iš kelių didžios srovės pakalnės žvejų nuramino - pasukę pakraščiu. Iš tiesų, gi, Romas taip pat norėjęs plaukti viduriu, tačiau srovė, kaip Dievo pirštu stumtelėjo į ramesnį pakraštį. Kaip dovana - reto grožio atodanga, jos šlaito smiltys sluoksniuojasi kelių spalvų pyragu, iš žemiausios tamsumos sunkiasi vandenys. Tėkmė greitėja, veriasi sraunios rėvos - akmenys didžiuliai. Daugybė, iš visų pusių - vieni kelia bangeles, purslais iš tolo baltuoja. O kiti klastingai tyliai guli dugne nematomi. Ir tik praplaukiant švysteli akiplotyje ar tiesiog kaip koks Mobi Dikas stukteli į laivo dugną. Griebia akmeninėmis letenomis, tarsi mistinis upių dievaitis, pakiša savo nugarą po valties pilvu - pailsėkit keleivėliai. Bet taip patogiai, per visą ilgį, kad didžio nustebimo, beveik juoko sugauti patogiai stabtelim pasidairyti. Šiaip taip, nemenkai pavargę nuo jo nusikrapštėme.

Santakos burtas ir stebuklingas vakaras prie Neries

Dvaro likučių paieškos... Net neverta tuose krūmynuose jų pradėti. Klaiduma. Didinga tėkmė - Neris gerokai už mūsų Šventąją didesnė upė. Pagarbus mūsų nerimas žvelgiant į ją - smarkiai banguojančią smagia srove. Kur šalčiau? Vanduo ir ten ir ten vienodas. Vėjas, didelės geldutės šarvai. Burtas su duona ir gėrimu... Drąsa nusileidusi ant mūsų, pastūmėjusi narsiai tęsti žygį. Neris greitai tapo bičiuliškai ramia ir patogia plaukti. Tie penki kilometrai buvo nerūpestingi bet greiti. Veik pakrantėje padangėsna kilo miesto artumą pranašaujantys "Achemos" kaminai. Upės kelyje trys tiltai, jų mistika ir poezija.

Jonavos pakrantėje šviesus vakaras, kvepia šienu. Patyrėme, kad sužinojusi apie mūsų atvykimą miesto valdžia pasirūpino, pakrančių patrauklumu, sparčiai nušienavo. Dėkingi jonaviečiams. Balti, šiek tiek suodinu laiko pilkumu paryškinti Šv. Jokūbo bažnyčios bokštai, daugybė žmonių - vaikščiojančių, važinėjančių dviračiais, bėgiojančio Panerio taku. Užtempiame laivus aukštyn, į aikštelę. Einu į šventovę, pamaldos baigėsi, pakviečiu kelis išeinančius ateiti į susitikimą. Susidomi, apie mus klausteli net prie durų sėdintis barzdotas elgeta, pažada ateiti. Viduje groja vargonai, zakristijoje sėdi išraiškingo veido klebonas, stoviniuoja būrelis jaunų vyrų. Pakviečiu ir juos. Paklausiu dar apie kun. Petrą Vaitiekūną, kuris ne tik bažnyčią rekonstravo, bet ir miesto burmistru tarnavo. Ne, nelabai ką girdėję, jo atvaizdo neturi, yra tik bažnyčios statytojo, pono Kosakovskio portretų. Tai va taip nepriklausomos respublikos kūrėją čia prisimena. Beje, neužsiminta apie jį nei neseniai išleistoje man šiek tiek pažįstamos Giedrės Milerytės Japertienės knygoje. Kažkoks keistas tas jaunosios istorikės kūrinys man pasirodė.

Pensininkų porelė. Užkalbinu take. Vyras prisimena jaunystėje, laikus kuomet darbavęsis Užpaliuose. Pakviečiu ir tris smagius paauglius - Danielių, Domantą ir Agnių. Jie labai norėtų plaukioti baidare. Rytoj. Tai nors įsėdę į laivę irklais pamosavo. Po to buvo vakarėlyje, ir dovanų tiems išdykėliams negailėjau. Jonavos muziejaus vedėja Daiva Petrikėnienė su maža dukrele atėjo, rūpesčius šalin pametusi, nepatingėjo. Reto simpatiškumo, šilta, nuoširdi moteris. Dar ir man pasiskaitymui dovanų įdėjo.

Viešbučio valandos

Gitautas Žičkus ir jo žmona šypsosi gatvėje prie namų. Atsinešame ant pečių baidares ir pasidedame kieme. Po to einame į buvusį bendrabutį, kylame į penktąjį aukštą kur mums skirti du kambariai. Miegosime kaip karaliai - lovose, o pro langus į mus žvelgs Neris. Geriame arbatą, šauniai pasikalbame apie kelionę, apie istoriją, Anykščius ir jų perspektyvas. Ir apie senus daiktus, taip vadinamą antikvarą, kurio šiuose namuose gausybė. Kai ką pamatome, pasigėrime. Atveriamas mums ir senųjų automobilių lobynas. Žvelgiame, veik liečiame unikalius mersedesus, kai kurie viso milijono verti. Istorija persunkti automobiliai, šaunu būtų jei jų muziejus įsikurtų Anykščiuose ar kokiame netolimame miestelyje. Gariausia vieta tam muziejui būtų didžiųjų kelių kryžkelėje įsikūrę Svėdasai.

Puikus miegas ir jau šeštą valandą suskambęs, išbudinęs Algimanto telefonas. Rytą taip pat pradedame arbata pas Gitautą. Jo palydėti, palinkėjus laimingo kelio leidžiamės Nerimi žemyn. Tikimės menko vėjo, palankios ir greitos tėkmės bei draugiškų akmenų.

Vainiko diena

Didžiulė, vietomis monotoniška upė. Pasijunti tarsi kokia vytine su "vaizba" prieš šimtmetį ar du žemyn eitum. Tik žvelgti į vagą, stebėti sroves, kad tik ant akmenų laivės neužplukdyti, neprakiurdyti, brangaus krovinio nepražudyti. Nors po Matelio krikšto tie slenksčiai jau nebebuvo tokie baisūs, o juk ir sustoti negalėjome - pirmyn tik pirmyn. Akmuo galėdavo išnirti bet kur, net be purslų, bei bangomis keliamo ženklo. Jau nebaugino.

Pasak mano aprašo, 22-ame Neries kilometre, Druskelės rėvoje, arčiau dešiniojo kranto stūkso didžiausias šalies upių akmuo Gaidelis. Iš tolo nedidelis, bet arčiau priplaukus - kaip pirtelė, jis net keturių metrų aukščio, beveik penkių pločio bei šiek tiek siauresnio pločio. Rausvagrūdis milžinas, po sausrų gerokai daugiau savo milžiniško kūno plaukiantiems rodantis. Iš apačios gerokai šviesesnis - labiau išsiprausęs. Tikriausia fantastika. Mielai jį lietėme, aplink jį sukiojomės, ratą po ratą vis prisiliesdami, tiesiog glostydami - koks mielas mums šis gamtos stebuklas. Vien dėl susitikimo su juo verta Neries žemupiu plaukti.

Lapės...

Lapės - istorinė vieta ant dešiniojo kranto, kalvoje vėrėsi bažnyčios bokštu. Juk čia blokados metais veikė televizija, kur jau vakarietišku būdu žinias pateikdavo nepamirštamoji Liucija Baškauskaitė. Algiukui taip pat prisiminimai - jis čia studijoje įrašęs savo dainų albumą. Upės viduryje ilga siaura sala - mirganti kylančiais bei besileidžiančiais, baisingais klykiančiais kirais. Kolonija. Jie palengva prie mūsų įpranta. Palikę Romą prie laivių peržengiame aukštą pievą, bei labai judraus plento juostą, pakylame į krantą. Algis su Jonuku keliauja į parduotuvę aš suku į mokyklą. Direktorė nustemba - tikrai užsukote, o aš maniau, kad juokaujate. Vaišina kava, saldainiais, kurių įdeda ir bendrakeleiviams. Jai palieku du laiškus - perduos adresatėms.

Didžiųjų upių santakoje

Sunku pažinti, kur čia, vienu ar kitu vardu vadinama rėva. Kur Veršiukai, kur Raudonė, o kur Avinas? Dangaus keliais kyla, leidžiasi lėktuvai, kai kur upė veriasi aukštais skardžiais, kai kur monotoniškomis tiesėmis. Mintiju, kad Šventoji daug jaukesnė, mielesnė upė. Gal Panerių gyventojai nesupyks. Šen ten matyti žvejų, tikriausi mėgėjai, nes kurio bepaklausiu - nieko nesugavęs. 

Jau greitai pasiekėme Kauno priemiesčius. Labai, labai judrus plentas, dvejomis juostomis tiltu zuja automobiliai, ūkdami lekia vilkikai. Vėl tiltas, dar, o už jo dar ir trečiasis. Jo klastinga, akmeninga srove grasia patilte praplaukę beveik viduryje tėkmės, truputį kairiau įstringame klampioje seklumoje. Irklais nustumti mėlynosios legendos nepavyksta, todėl išlipu iš baidarės, brisdamas nutempiu į gilesnius vandenis. Fotosesija prieš pat santaką - fotoaparato mygtuką spaudžia Kaune studijuojanti, smarkiai sueuropėjusi mergina iš Uzbekijos. Didingi modernūs pastatai aname krante, žemsiurbė bei trikampiu platėjantis iš upių santakos slėnis. Tolumoje Šv. Jurgio, Jėzuitų bažnyčių, katedros, rotušės bokštai. Meškeriotojas. Jo juoda barzda ir tylus siluetas, jis čia kaip simbolis, kaip tylus sargybinis, talismanas ar meninė instaliacija. Bėgančios pulkeliais žuvelės jau Nemune. Žuvėdrų klyksmas, akmenys tėkmėje. Fotografuojamės, pasitinka Adelė, Vytautas... 

Mums tokios žavios didžiųjų upių "vedybos" - Neris įpuola į Nemuno glėbį. Smėlėtas santakos liežuvis. Mūsų džiaugsmas - išsiimu mažąjį buteliuką ir gabalą juodos duonos. Pasveikinu upių dievybes ir Aukščiausiam dėkoju taip, kaip viduramžių upeiviai atlikus sėkmingą kelionę upių dvasioms dėkodavo....Pilu kelis lašus stiprybės į besijungiančią tėkmę, to paties visi truktelim po gurkšnelį. Laužiame duoną, įbarstome ir į Nemuną ir į Nerį. Tiek dainų parašyta, poezijos posmų sukurta didžiajai upei - Nemunėli, Nemunėli... Iriamės Nemunu aukštyn, jis toks bičiuliškas lengvai ir prieš srovę slysta mūsų laivės. Kraštiečio, tėvynės dvasios kūrėjo Vaižganto garbei iriamės iki pat Vytauto bažnyčios. 

Vaižganto svetainėje

Upių keliais įveikėme apie 137 kilometrus. Baidares sukeliame per molo mūrą aukštyn, po to patys persiritame per daugiau negu dviejų metrų aukščio sieną. Jau prie vakaro saulėje spindinčios Vytauto bažnyčios, tarsi pas Vaižgantą svečiuosna atvykę. Bet garbus svėdasiškis jau seniai ilsisi pasimiręs ir svėdasiškių nepasitiks. Tačiau, tarp pasitinkančių ne tik anykštėnų bet ir svėdasiškių nosis pažįstame. Alfas Pakėnas, Valerijonas Senvaitis, Stasys Gavenavičius, Tomas Ladiga. Džiaugėmės, kalbėjomės, fotografavomės ir šaukėme: "Irklu gerbk". Garbės žingsniu žengėme aplink istorinę bažnyčią, stabtelėjome puikiame kampelyje po žydinčiomis liepomis - čia miesto ir kitokia valdžia bei specialistai paminklo "Pragiedrulių" autoriui statyti neleido...

Svetainėje pasakojau apie istorinę 1938-ųjų ir mūsų kelionę, panašumus ir skirtumus, peržiūrėjome Šventosios istoriniu kodu paženklintus mano piešinius - "Žemė žuvų ženkle". Klausimų - atsakymų valandėlės tema nuo upių nuklysta į Anykščius, Svėdasus, J. Tumą-Vaižgantą menančias vietas. Kelios valandos prabėgo. Atsisveikinome su Maironio giesme "Lietuva brangi", atsisveikinome su naujų žygių, naujos, šviesios Lietuvos viltimi. 

Kelionės albumo nuotraukose:

 

 DSCF3381

Prieš išplaukiant, vėlyvą birželio 4-osios popietę Anykščiuose. Iš kairės: Vladas Vitkauskas, Kristina Kiaušaitė, Jonas Pačinskas, Raimondas Guobis ir Romas Pačinskas.

 

 DSCF3421

Banguojančiame Kavarsko tvenkinyje.

 

DSCF3429

Marių šėlsmą įveikę - Kristina ir Raimondas

 

 DSCF3438

Birželio 5-osios rytmetį, rengiamės išplaukti iš Kavarsko ir su upe šnekamės: Paulina Zukaitė, mažasis Jonas ir Raimondas.

 

DSCF3448

Smagus plauksmas greta: "Aukso laivėje" - Algirdas Sadaunykas ir Rimantas Puolis, "Dausuvoje" - Jonukas ir Romas

 

 DSCF3445

Mūsų flotilė gerokai žemiau Kavarsko

 

 DSCF3464

Aukso smilčių poezija

 

 DSCF3503

Čia atsiveria pasaulio didybė...

 

 20180606 161044

Šventosios ir Neries santakoje - svėdasiškiai Algimantas Baronas ir Raimondas Guobis

 

20180607 123004

Sveikinamės su mistiškuoju Gaideliu. 

 

 20180607 174140

Kaune, prie kairiojo Neries kranto

 

 IMG 20180607 183935

Nemuno ir Neries santakoje, vakaro saulės nutvieksti: Romas, Jonas, Raimondas ir Algimantas

 

 20180607 190418

Didysis išsipildymas: kelionės sumanytojas, baidarės "Chronus" ir visos flotilės kapitonas, Butėnų upeivis Raimondas Guobis didžiojo Lietuvos upių tėvo - Nemuno pakrantėje ties Vytauto bažnyčia Kaune

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 16 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top