Raimondas Guobis

Mūsų Šventoji tokia pat žavi kaip prieš daugelį metų, kaip mūsų vaikystėje bei ankstyvoje jaunystėje. Pernykščiai potvyniai upę tarsi apvalė nuo žolės ir ji atgimė nauja dvasia. Jau matyti kur duburiai, sietuvos, o kur smagios sraunumėlės, sekliai auksasmilčiai. Tikruoju pasaulio auksu - ko daugiau žmogui bereikia, išpiltos visos pakrantės, švyti aukštieji skardžiai.

Padvarės akmenynė atidengė savo akmenuotas paslaptis - ne veltui ta vieta akmenynės vardą nešioja. Mačeikos sietuvos pavartės didysis akmuo vis dar gelmėje tūno. Tačiau jau iš tolo jo milžino kūnas spindi skaidrioje gelmėje, šiemet žolių vešlynai jo nuo mūsų smalsių akių nepaslepia. 

Radosi daugybė brastų, per kurias jau nei iki pažastų nemurktelėjęs, ar nei piniginės nesušlapęs gali perbristi. Gurga srovė per žvirgždinėlius, svyra žilvičių šakos, virš pušų karūnų, nuo didžiojo žilvičio viršūnės pasispyręs praskrieja gaivinantis vėjukas, švysteli vieniša viltimi paukštė ir supranti, kad čia yra žemiškasis Rojus.