Raimondas Guobis
Aukštupys yra kaip jaunystė. Upė ten ypatinga. Ji maža, ji gaivi, ji spindinti, viltinga, ji pagauli ir net apgauli... Verta ją tokią pažinti.
Žemiau Sartų
Ji čia niekad nebuvo Duseta, šitaip ji vadinama buvo prieš didįjį Sartų ežerą ir tik geografams susitarus pasiliko ir ten ir čia žemiau - Šventąja. Pačia tikriausia, pačia lietuviškiausia Lietuvos bei Aukštaitijos upe. Juk ji nei kilpelės nei užtekėlio užusieniuose nepalikusi, visa visutėlė tik mūsų šalyje kaspinu skaidriausiu kilpuoja.
Baidarę nuleisti norėjau ten, dar ežeryne, tačiau... Kaip norėčiau savo "Dausuvos". Taip ir darau - neimu iš vietinio nuomos punkto, bet iš bičiulio Vytauto Morkūno, iš Svėdasų atsigabenu savo karališkai raudoną "Dausuvą". Spindi didelės, baltos raidės ant laivės nosies, veik neapsilupusios, nors tolimais 2015-aisiais, žygio garsiųjų hidrologų, profesorių Stepono Kolupailos ir Kazimiero Pakšto garbei proga užklijuotos. Norėjau nuleisti savo laivę į pavasarinius vandenis kažkur prie Raštų, tačiau susigriebiau leisti žemyn - aukštumos dar palauks.
Pažiegės vaizdinys ir lenkų poeto dvarelis
Žinau, kad čia dešiniame krante, ne visai arti kadaise buvęs dvarelis, kuriame gyveno ir kūrė lenkiškai rašęs seniai jau pamirštas ir niekam nebežinomas rašytojas... Kitame krante, už kalvų kalvelių, beveik prie Vozgėlių piliakalnio yra Pažiegės kaimas, garsiojo lietuvių kalbininko Kazimiero Būgos tėviškė. Reto gabumo vyras buvo pasišventęs tėvynei, jos brangiai kalbai iki pat ankstyvos mirties.
Paštys, dažnai Pakščiu pavadinamas
Tas vardas tarsi ir profesoriaus Pakšto garbei. Jis juk užpalėnas net taip toli gimęs, augęs, po to tėvynės vandenis tyrinėjęs ir dėl tautos ateities tiesiog sirgęs. Leidžiamės į ežero erdves. Jis didžiulis, meniškai karpytomis kranto linijomis, tarsi didelis tupintis paukštis. Vis gi, raudonoji laivė buvo nuleista į kitą ežerą, į rytmečio ramybėje skendintį Paštį. Menkas vėjukas šiaušia mirguojantį ežerą bangomis, kreipiu raudoną smaigalį vakarinio rago link. Šventosios bei Indrajos intakai priešingame krante. Tikriausiu stereo garsu plyšauja gegutės, ankstyvi žvejai žuveles vilioja, o aš tik iš miego bebundąs vangiai irklu mojuoju. Raibuliuojantį mėlį kertame skersai, tiksliai į vakarus, iki pat rago, o po to jau laikantis dešiniojo kranto patenkame į neregėtai plačią Šventosios ištaką.
Plaukiame į patį sąsiaurio smaigalį, iš kur ir sraunia versme srūva į lankas Šventoji. Leidžiamės žemyn, srovė ypatingai smagi, dar visų pavasario vandenų tėkmė neišeikvojo. Vandens kelias tikriausias...
Juodalksniai ir kupstais želianti aukšta žolė, smarkiai bekylančios iš dugno žolės - vasarą čia vaga užauga tiek, kad per meldų atvašynus reikia tiesiog brautis. Visa vaga apgaubiama žolynų džiunglėmis, rodosi jos net srovę sustabdyti valiotų. Ir dabar, šen ten, pernykščiai stiebai nors nudžiūvę storais ir tvirtais, dar skambančiais, nurudavusiais virbais iš vandens styro.
Ilčiukų karalystė
Išsprūdusi iš ežero glėbio upė labai skuba, tiesiog veržiasi pirmyn. Užpalių, šventų vietų link. Pakrantės kai kur panašios, iš žemyno matytos, tačiau upė čia netikėtai didelė, žavi žaviausia. Upė jauna ir graži, kam dabar mums ta "sena bobutė". Į ją kitąmet, kuomet plauksiu iš Anykščių į Kauną, prisižiūrėsiu. Grožis neregėtas, pakrančių žavesys, upė nedidelė, kai kur krantai statūs, o kai kur tiesiog žaliu lygumu į lankas, paupio slėnio pievas plačiausiai išsidriekia. Ir tuomet svajingą pasiplaukiojimą sukrėtė...
Užtvankos klasta... Tiesiog švelni neatida upei, kuomet manęs plaukti į kairę staiga apsuku į dešinę - bus įdomiau. Ir tikrai tampa įdomu. Veik baugu, nes ant užtvankos kuoro dugnu užstrigusią baidarę stipri srovė užsuko skersai ir per bortą ūžtelėjo vanduo. Gerai, kad mūsų laivės gurkšnis buvo nedidelis. Tuojau pat laivą ištiesinau, tačiau vis tebekabėjome nežinioje. Nepasimetėme ir įspyręs irklą į dugno "koralus" nustūmiau baidarę nuo rifo atgal. Uch... Pavyko. Juk negalėjo manęs upė taip žiauriai bausti. Tiesiog motiniškai pamokė, kad toliau atsargesnis būčiau.
Pelėdų slėnis
Pelėdos. Tie inkilai iš tiesų pelėdoms, vienas, antras, dar ir trečias. Gal čia Europos projektą kažkas įgyvendino, o gal koks vietinis vyras, šių dienamiegių sparnuočių globėjas dėl jų pasistengė. Pastebėjau, kaip sakant, kieme, visai prie inkilinio namo tarp šakų snaudžiantį margą paukštį. Nebaikštus, nes išlipęs ant kranto priėjau prie jo visai arti,panorau dar arčiau, sušlamėjo po kojomis sausi lapai ir snaudalius pabudo, elegantiškai purptelėjo per upę ir pasislėpė žalioje ir tankioje ano kranto lapijoje - miegos tenai.
Degėsiai, piliakalnio ir konglamerato artumas
Jaučiu, kad tie gamtos padarai visai čia pat, taip arti, kad vos ne fiziškai jaučiu jų magnetizmą. Užpalių pilis, didysis karjero lipdinys, tarsi šokoladu ar saldžiu sirupu siluetui, suklijuoti gardžiausi riešutai, skilimas, gabalai virstantys į šonus, vos ne kosminiu peizažu. Urbanizacija...
Vyriokas su traktoriuku ratus po kiemą suka, šen bei ten urzgia siurblio motoriukas, vandenį iš upės į daržus lieja. Vienoje vietoje pulkavosi romiai juodmargės karvės, vyras joms ganyklos gabalą tvėrė, į pievą elektrinio piemens kuolus smeigė.
Tvenkinys ir Kiškio bendrystė
Srovė ženklai sulėtėja, sūkuriuoja, upė pučiasi į plotį, pasaulis aplink mažėja, palengva prisiiriu iki užtvankos. Nendrynai, sala, paukščių klegesys. Pakyla net keli garniai, išrietę kaklus pakyla aukštyn ir ištiesę kojas plasnoja nutvieksti saulės, tarsi permatomi. HES - čia gaminama atsinaujinančio šaltinio, ekologiška elektra. Žinoma, ji tiesiogiai Užpalių nei apšviečia nei dar kaip pamalonina, o plūsta į bendrą katilą. Budėtojas - Saulius Kiškis. Nuo Troškūnų, nuo seno man pažįstamas vyras. Pasikalbam apie jų gyvenimą netoli vieškelio, apie jo vojažą į BAM-o statybas, kaip sakydavo motina, tam, kad prasigyventų, kad "Žigulius", o po to jau ir "Volgą" užsidirbtų, tikriausia garbe ir turtu apsišarvavęs sugrįžtų. Buvo ar nebuvo, bet dabar gyvenimas prie užtvankos. Nedaug vandens, labai nedaug. Suka tik vieną turbiną, ir visas gėris. Vanduo kažkodėl tai per viršų leidžiamas, tik maža dalelė stovės įkinkyta elektrą gaminti. Kodėl taip ir yra ir jėgainės sergėtojas gerai nežino...
Tiltas
Sala, labai graži, iš abiejų pusių galima aplink ją apiplaukti. Keisti didžiulių akmenų įtvirtinimai, matyti, kad žmonių rankų sukrauti, įeina į upę. Matyt stataus kranto plauti bei griauti neleidžia.
Švysteli cerkvės baltumas ir kupolo svogūnas, po to ir du raudonplytės bažnyčios bokštai. Užpaliai. Tiltas 1930-ųjų ir Vytauto didžiojo vardu pavadintas.
Palios ir šilų džiunglės
Medžiai vagoje. Nurauti, išversti su šaknimis, net dviejose vietose beveik užtveria upę, gerai, kad tėkmė lėta, tai galima be vargo apiplaukti aplink viršūnes. Viena milžiniška eglė tėkmės nuplukdyta tolėliau, įstrigusi seklumoje viduryje upės. Daugybė nedidelių rėvų, matyti kaip banguoja, o vilnis kelia didžiuliai gerokai po vandeniu vagoje glūdintys akmenys. Kai kurie skiauteres iš vandens iškišę. Kaip keista, kad upė užu Užpalių labai susiaurėja, vingiuoja, kilpuoja, per laukus, po to neria tarp šilų, nardo kregždės - jų urvai skardžiuose smėlėtuose.
Samo krantai
Staiga tėkmė įsmunka į mistišką pasaulį, visa esybe jauti šių pakrančių paslaptingą dvasią. Upė staiga išplatėja ir sraunėja. Stebiesi, spėlioji - iš kur tas vanduo, nejaugi tokios galingos čia požemių versmės? Čia jau akmenų labai daug, prieš pat tiltą jų dešiniame krante tiesiog krūsnys, kažkuris didžiųjų - burtininko Samo pamėgtas, jo burtavimų vidurnakčiais vieta. Mintims su didžia srove srūvant netikėtai išnyra upės krantus jungiantis gelžbetoninis tiltas. Jo tvirtas pilkumas, saikingos arkos, svajonių Lietuvos atmintis. Juk tiltas dar iš 1935-ųjų nepakitęs užsiliko, tikriausias technikos paminklas, nors dar nepaskelbtas.
Norėjosi gi dar leistis upe žemyn, tačiau saulė jau krypo vakarop ir rodėsi, kad pirmam šių metų plaukimui pakaks ir trisdešimties tūkstančių srauningų metrų. Juk tie trisdešimt kilometrų labai nemažai.
Autoriaus nuotraukose:
Rytmečio šviesoje banguoja Paštys
Upės jaunystė išnėrus iš ežerų glėbio
Ant skardžio jauki aukštaičio sodyba
Užpalių užtvanką praplaukus
Medis gražuolis kairiajame krante
Vasaros peizažas...
-
Paskelbta: 2018 m. gegužės 20 d.
-
Peržiūros: 2155
Naujausi straipsniai
- Įstabi paroda svėdasiškių galerijoje
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena