Raimondas Guobis
Po dienos siaurojo geležinkelio muziejuje, eidamas kairiuoju krantu, dažnai susitinku pakrantėje sėdintį žveją. Prieinu ir jam sakau: "Albinai, kai Tavęs čia nebebus, Tau pastatys paminklą. Tokį pat koks tu dabar - sėdintis ant Šventosios kranto, bažnyčios kalvos ūksmėje ir viliojantis žuveles, upės dvasią garbinantis..." Albinas, gi, tyli ir tik kiek keistai šypsosi, tai į mane, tai į drumzlinoje srovėje besisukinėjančią plūdę žvalgydamasis.
Kalbos mums niekados nestinga, o šį kartą daug matęs ir daug girdėjęs žvejas prabyla, kad žinoma, jog geriausios ir gardžiausios jaunos žuvys. Kaip ir viskas gamtoje, kaip ir moteris jauna yra geresnė, ir jaunos ar bent jaunesnės visi pageidauja. Taip ir su žuvimi - kuo jaunesnė, tuo geresnė. Juk aš namuose taip pat sena bobutę turiu, tai kam man dar senos žuvys reikalingos...
Ir tai tiesų tiesa, nes kalba Anykščiuose visų pripažintas kulinaras - retas kuris moka taip gardžiai žuveles pakepti ar paštetą bei dar kokį gardėsi iš jų pagaminti. Gurmaniškų patiekalų virtuozas pažymi, kad jis nesuprantąs tų žvejų ar taip žuvų turėtojų, kurie geidžiamų vandenų gyventojų prisikemša pilnus šaldytuvus ir po to visiems giriasi, kad štai pas jį - žuvies pilnas šaldiklis. Tačiau iš ilgesnį laiką toje šaldymo terpėje pagulėjusios žuvies nieko gero nebelieka. Tuoj tą savo pareiškimą iliustravo pasakojimu, kaip vienas pažįstamas užprašė padaryti pašteto iš ilgokai šaldiklyje "brandintos" žuvies. Na gi ir prastas tas patiekalas išėjęs, toks prastas, kad niekas valgyti negalėjo, teko išmesti...
Sėkmė žvejyboje... Na, kantriam visuomet sekasi. Prisiminė, kaip jį bežvejojantį prie pat užtvankos valandėlę stebėjęs praeivis užklausė ant ko jis žuvis viliojantis. Albinas gudriai primerkė akį, akimirką patylėjo ir atsakė: "Ant kantrybės..." Netrukus sulaukė dar vieno klausimo: "O kas čia per sliekai?.." Kantrybė žvejui pats didžiausias sėkmės garantas. Štai prieš pora dienų sugavęs keturias žuvis, kurių visų svoris buvęs beveik penki kilogramai. Jaukas - paprastas sliekas. Pirmasis užkibo milžiniškas, beveik dviejų kilogramų svorio karšis, po to du kaip sukirpti, nuo pavasario ankstumo dar visai balti žiobriai ir paskiausiai - gerokai daugiau negu kilogramą sveriantis šapalas...
Tądien, kai susitikome įprastoje jo vietoje po bažnyčios šešėliu, tebuvo sugavęs vienintelę žuvį. Sėdėjęs kantriai iki tos akimirkos, kaip trims valandoms praslinkus, brolio sodyboje, skiedryne, pačiame pietiniame rajono pakraštyje iškastą paprastą, rausvos spalvos slieką griebė didžuvė. Ilgokai pasigalynėjo, buvo vėl upėn įsmukęs, ir ištraukė sidabriniais žvynais žvilgantį šapalą. Bus apie pusantro kilogramo pareiškė Albinas, o tą žuvį apžiūrėję čia pat atsidūrę dar du seni žvejai tą spėjimą patvirtino. Graži žuvis. Vėl atsiranda Šventojoje šapalų, nedaug trūks, kai jų sugaus tokių milžiniškų kaip kadaise - net iki penkių kilogramų sveriančių.
Autoriaus nuotraukose:
Žvejo žvilgsnis į pavasarinę upės tėkmę
Albinas Tamulis įsitikinęs, kad kuo jaunesnė žuvis - tuo geresnė...
Toks įprastas, simboliškas kairiojo kranto siluetas
Tris valandas pasėdėjęs, už kantrybę apdovanotas. Laimikis - gerokai daugiau nei kilogramą sveriantis šapalas
-
Paskelbta: 2017 m. birželio 10 d.
-
Peržiūros: 3742
Naujausi straipsniai
- Įstabi paroda svėdasiškių galerijoje
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena