Raimondas Guobis

Balandžio 17-ąją, sekmadienį, trys dešimtys Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno kuopos jaunųjų šaulių, gimnazistų, jų vadovų ir kitokių piliečių, pagerbdami prieš 65-erius metus Niūronių šile žuvusius partizanus, jų ir visų tėvynės gynėjų garbei pašventė 30 000 žingsnių žygį.

Nuo paminklo Laisvei Anykščių miesto aikštėje išėję vėlyvą rytmetį, dešiniuoju Šventosios krantu per Latavą pasiekė Andrioniškį, persikėlė į kitą krantą, prie paminklinio kryžiaus dalyvavo paminėjime ir jau smagiai pliaupiant lietui narsiai sugrįžo į dislokacijos miestą.

Žinia

Nors išvakarių šeštadienį dauguma jaunuolių dalyvavo medelių sodinimo talkoje, bet nepatingėjo vėl keltis ankstyvą rytmetį, susiruošti, įsidėti į kuprines ir krepšius gėrimo, valgio ir lygiai devintą valandą nukakti į miesto aikštę, susirinkti į būrį paminklo Laisvei papėdėje. Čia jau mindžiukavo kuopos vadas Vytautas, čia pat vikriai, sparčiu žingsniu kirtusi gatvę, atsirado ir Rūta.

Keliavedys pasirodė lygiai devintą. Kur, kodėl ir kaip eisime sužinoję, istorinės atminties pagarbių žodžių įkvėpti  žygeiviai tvirtai žengė pirmuosius žingsnius.

Tiltai

Pirmasis tiltas pasiliko kairėje, ties „Bangele“ perėjom Šventąją ir smagiu maršu patraukėme Tilto gatve, veikiai po senmedžių vainikais apgobtą taką ties Kazimieru išnėrėme į Gegužės gatvę, išsidriekėm vora, o vėliau ir grupelėmis bei būreliais. Dešinėje pasiliko geležinkelio stoties rūmai, peržengėm plieno kelią ir dar sparčiau žengėm iš miesto, apskritų kalvų ir plačių slėnių link.

Šventaragio kalnas

Taip, taip, čia kažkur dar dr. Jono Basanavičiaus lankytas, žvalgytas Šventaragio kalnas, kadaise senlietuvių šventove ar šventviete buvęs. Nūnai nesurandamas, nepastebimas, nes veik visa jo paslaptis žvyru žmonių naudai išvežiota.

Gyliai

Tuoj už miesto, tik gal pora aukštesnių kalvų vingiuotu vieškeliuku perkopę, susiduriame su užrašu, kad jau Gyliuose esame. O kur gi Šiekšteliai su savo nediduke upelaite Šiekšta? Aplink nederlingi dirvonai apaugę keistais šabakštynais, kalvoje išsirikiavusios sodybos, tankiai suaugę pagriovių karklai. Dešinėje toli toli tamsuoja miško siena. Tos juodulingos viršūnės jau aname krante, ten, kur upė gula į vingį, prie kadaise plačiai žinomos, o dabar visai pamirštos Gylių pakriūtės.

Ir čia su greta žengiančia mergaite apie Šventąją kalbėjomės, ir supratau, kad ne aš vienas meile šiai upei karščiuoju. Kalbėjo, taip nuostabiai kalbėjo Vesta apie Gyvatynės vienkiemį paupy, apie didelius akmenis srovėje ties malūno užtvankos likučiais.

Sargybinis

Kaip sakiau – taip ir buvo, ties Anykščių vienkiemių ūkininko sodyba, praeinant didelius su viduje paslaptingai maurojančiais galvijais tvartus, suamsėjo vilkšunis. Vienas, žvangindamas grandine, ypatingai triukšmavo, o kitas, gal kiek menkesnis, šiaurietiškai papūsta ir iškelta aukštyn uodega, bet visgi didšunis, ėmė kiek grėsmingai prie mūsų artintis.

Tačiau, matyt, nugalėjo sveikas gyvulio protas, ir jis, draugiškai pažvelgęs, nei lojo, nei ką, ir uniforminiu žalumu švytuojančių bei civilių nebandė pulti.

Migdoliškio mistika

Sodžiaus kvapas, elektrinio piemens baltas šniūras, drėgnokas smėliakelis, linksma kalvelė, vėl slėnis banguotos erdvės ir už tankių medynų besiglaudžiančiame paupyje stūksančios Migdoliškio sodybos. Tokia nesugadinta, pokarį menanti tikrenybė – pilkos ir truputį išlinkusios klėties sienos. Netašytų, apskritų rąstų. Troba gi dviejų galų, jos tamsioji siena – ilga ilga, be langelio.

Nuo jos aikštelė – pakiluma, besileidžianti stačiais šlaitais upės link. Čia ir didžiausi amžių potvyniai nebaisūs. Bet kada gi besulauksim, kad Šventoji rimtai, pavasarine jaunyste, patvintų... Kieme toks pojūtis, kad visai neseniai čia partizanų būta, pailsėta, pasistiprinta ir išeita. O kur gi gyventojai – nė gyvos dvasios. Gal kas juos į Sibiro ar kokius kitokius tautai nepalankius tyrus bus išgabenęs ar varu išvaręs...

Ąžuolai kaip gėlės kupoja

Štai vienas palaukės ąžuolas nuo pat pažemės gausybe šakų kaip gėlė skleidžiasi. Kiek paėjus – kitas, ir dar kitas. Ten jau Sabaliūnai. Milžiniškas namas, naujam gyvenimui bekeliamas, milžiniški langai, į visas keturias puses besileidžiantis stogas – erdvus erdvus rūmas. Sako, jį susirentęs pats Utenos apskrities viršininkas, bet veik nepagyvenęs, nes Antrojo pasaulinio karo audros nežinia kur jį iš gimtų kraštų ištrenkė.

Draugiškai nusiteikęs šunelis, o visa „pilis“, kaip toj dainoj – be ginklo, be žmogaus...

Augino Šventoji didvyrius

Didysis skardis, pušys, šaknimis įsikibusios į bėgantį smėlį, ant pačios kraštelio narsiai laikosi. Atsargu – būdavo metų, kai potvynio vandenys šlaitus didžiuliais luitais kartu su nemenkais medžiais nuplaudavo.

Stabtelim. Žvelgiam į tėkmę, žvelgiame anapus – ten, kur driekiasi paupiniai Niūronių kaimo laukai. Jei tiesiai gebėtumėm pereiti, daug daug tūkstančių žingsnių kelią sutrumpintumėm. Ir prisimenu mūsų šios dienos herojų Albertą Pakenį-Jūreivį, kuris, perplaukdamas upę, kadais nuo persekiojančių priešų, mirties tikrosios išsigelbėjo. Buvo pavasaris, upė patvinusi, tad du laimę mėginusius bendražygius šalta srovė pasiglemžė...

Kanjonų slėnis

Keliukas, kadais važiuotiems ir pėstiems trumpiausiu žygiu susisiekti tarp  Anykščių ir Andrioniškio tarnavęs, nūnai vietomis beveik nepraeinamas. Ypač ten, kur paslaptimi žemę skelia vaiduokliški griovų kanjonai. Kažkas nepaprasto, neregėto, žavingo ir kartu baugaus; pasijunti kaip į laukinių vakarų miškus patekęs ir norom nenorom, indėnišką literatūrą prisiminęs, šalia žingsniuojantį Tomą pavadinu Tomu be Kepurės ir be Batų.

Tokiu pat kanjonu skambančia tėkme žemyn didžiosios upės link srūvantis Biebės upelis tapo rimta kliūtimi. Ieškome pačios gamtos – išvirtusiais medžiais – ar kažkada čia praėjusio žmogaus rankų padarytų lieptų, vieną kitą pagalį pridedam ir laimingai, be nuostolių, persiritam kitapus tėkmės. Aukštumoje pasilieka senojo eigulio sodyba, leidžiamės žemyn į aikštelę prie Latavos upelio žiočių ir valandėlei sustojam stovyklavietėj.

Pasitarimas

Paskelbiau apie Latavos – Letuvos upelio svarbą gal net mūsų šalies vardo atsiradimo mįslei įminti, apie čia pat, upėje, buvusią brastą, kuria lietuvių kariai dažnokai pasinaudodavo, keliaudami iš Vorutos pilies į nedidukę Latavos pilaitę. Tą pačią, kur ir buvo karaliumi vainikuotas valdovas Mindaugas, kurios kalnas dar visai nesenai buvo istorijai surastas.

Tuomet išrinktieji, paskirtieji ir savanoriai pasidalijo paminėjimo skaitinių tekstus, visiems buvo išdalyti ir lapai su partizaniškų dainų žodžiais. Užduotis aiški.

Žalių batų katastrofa

Tuomet pirmyn, per gal dar didesnį Latavos upelį. Perėjimas nuvirtusių medžių kamienais, vienas kitą palaikant ar net spartietiškai peršokant.

Slystelėjus nuo tilteliu tarnaujančio rąsto, įvyko pati tikriausia žalių batų katastrofa. Augalotos nuoširduolės Justės batų, kurie kartu su mergina visiškai paniro į šaltą tėkmę. Bet įkaitusiai nuo žygio spartos niekai – vandenį iš aulų išpylė, išsigręžė kojines ir dar narsiau pirmyn...

Teisinga klaida...

Avangardui pro tylų ir neišvaizdų malūnėlį nužengus į Andrioniškio centrą, pagrindinė grupė, vedama buvusių paminėjimų atminties, kurią sustiprino rudos spalvos nuoroda, žengė į Butkiškį. Susėdo ant saulutės glostomo pašilės šlaito ir laukia.

Gerai gi – ir garsiojo Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities vado Antano Slučkos-Šarūno bei jo bendražygių žūties vietą aplankė, ir mintimis mintelėmis tuos kovotojus prisiminė...

Tiltas

Avangardo vyrukai, kartu su keliavedžiu netoli bažnyčios sustoję, klebono šunims choru amsint, ne juokais sunerimo – ar kas nutiko?

Išgelbėjo telefonas, ir po geros valandėlės vėl visi džiaugsmingai susitikome. Tiltas dundėjo po mūsų kojomis, linksmai teškeno Šventoji, o mes smėlio takeliais ir vieškeliu kilome aukštyn, į Niūronių šilo kalvas. Tikriausias palaimos ženklas, kad nė kiek nepavėlavome: minutė minutėn 14 valandą prie paminklinio kryžiaus pasveikinom pulkelin susispietusius gerus piliečius ir patriotus.

Kryžiaus pagairėje

Išsirikiavę ir pagarbiai sustoję aplink aukštaitišką aukštą medinį paminklinį kryžių, vieningai sugiedojome Lietuvos himną ir čia prisiminėme 1951 m. balandžio 14 d. žuvusius Vytauto apygardos Žėručio rajono partizanus: vadą Antaną Bagočiūną-Dūmą, Albertą Pakenį-Jūreivį, Justiną Puodžiūną-Šerkšną, Vytautą Pačinską-Audrą, Povilą Budreiką-Debesį bei jų ryšininkes narsiąsias seseris Emiliją ir Oną Mieliauskaites.

Bandėme suprasti, įsijausti į tą šventą meilės tėvynei laisvei ir teisingumui auką.

Skaitiniai

Skaičiau tėvynės dvasios įkvėpime surašytą šios istorijos pasakojimą tarsi šventraštį, kuriame į vientisą paveikslą jungėsi teisieji ir abejingieji, kovotojai ir juos persekiojantys klastingi okupantai, geri romieji žmonės ir pats didžiausias išdavikas. Šlovingos praeities žinią į temas jungė jaunųjų šaulių Arūnės, Vytautės, Akvilės ir Tomo skaitomi, vėl gyvai skambantys kadaise partizanų parašyti tekstai. Tėvynės meile, giliu tikėjimu ir viltimi trykštantys.

„Tęskime žuvusiųjų ir nukankintų savo brolių ir seserų testamentą. Šie nelaisvės metai tebus tautos istorijoj įrašyti kaip didvyriškumo ir nepalūžtančios kovos metai. Tegul jie pasauliui kalbės, kad Lietuva tikrai yra didvyrių žemė“. Sutartinai skambėjo partizaniškos dainos, žodį tarė Aldona Pakenytė ir Regina Janukėnaitė.

Tris šūvius už tėvynės gynėjus ir Laisvą bei teisingą Lietuvą trenkė mažoji šaulių-artileristų patranka. Pritardamas dusliu, palaiminančiu aidu iš dangaus atsiliepė dievaitis Perkūnas. Geras ženklas...

Malda

Skaitėme katalikiškas maldas už žuvusius partizanus, meldėmės į Lietuvos kankinius ir „Viešpaties angelą“ giedojom.

„Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek daug mūsų tautiečių mirė dėl Tavo vardo ir tautos Laisvės (...) Leisk, Viešpatie, per juos prašyti Tave ir toliau globoti mus ir mūsų Tėvynę“.

Kaimo aureolė

Tarsi ašaros ir atgaiva tą pakirsto balandžio atminties popietę iš aukštybių ėmė kristi lietaus lašai. Su A. Slučkos-Šarūno žodžiais mintyse („Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jaunųjų žiedų, geltonkasių sesių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotajam sodžiui“) sukome į Arklio muziejaus aukštaitišką sodybą, pas visada žygius vardan tėvynės remiančius muziejininkus, pas šeimininkę Ritą.

Šiluma, jaukumas, krosnyje apkepusios bulvės, sviestas, lašinukai, iš apylinkės laukų vaistingųjų, kvapniųjų žiedų suvirinta arbata. Politkalinių ir tremtinių brolijos vadovės Primos Petrylienės žodis, „Valio!..“ Ištvermingiausiųjų kelias į Anykščius jau stipriai, bet kartu ir laiminančiai, pakirsto balandžio dieną išgyvenus, į lietaus žemę krintantis pavasarinis lietus.

Dėkoju už viltį

PS. Nedraugiškos valstybės agento slaptas pranešimas: 

1. Žygyje ir paminėjime dalyvavo daug jaunimo (blogai). 2. Vadai turi dar daug patriotinių sumanymų (blogai). 3. Paminėjime dalyvavo skirtingų kartų žmonės (blogai). 4. Tų žmonių nebuvo labai daug (gerai). 5. Jiems dar pavyksta surasti rėmėjų (blogai). 6. Renginyje nedalyvavo valdžios atstovai (gerai). 7. Rajoninis laikraštis tuoj po renginio išspausdino partizaninį judėjimą menkinantį, net narsiausius partizanus kaltinantį mūsų žmogaus straipsnį (gerai). Numatomi veiksmai...