Raimondas Guobis


Didžiųjų Svėdasų parapijos Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidų išvakarėse buvo atvertas ir pirmą kartą iškilmingai apvaikščiotas krašto istorijos pažinimo, maldos ir mąstymų kelias „Didžiojo slėnio žiedas“.

Moliakalnio, Kunigo kalno ir kitų mįslingais vardais žinomų kalvų ir slėnių takais žengė vos ne dvi dešimtys piligrimų, nuėjome daugiau negu šešis kilometrus, dažnai stabtelėdavome, todėl maldingame kelyje praleidome daugiau negu tris valandas. Buvo pagerbti Kraštų šilo partizanai, pašventintos dvi koplytėlės, giedota, dainuota, dar kartą prisimintas Jono Pauliaus II paliktas priesakas: „Nebijokite“.

Miesto vartai

Vartai kartais prilyginami krikštui – išėjimui anapus, į pasaulį, kuris kupinas paslapčių, pavojų ir dar nežinia kaip tas kelias pasibaigs. Už vartų laukia Ganytojas, kurio turime klausyti.

Kelio pradžioje - Teklės Petrauskienės kryžius. Vieniša moteris tais lemtingais 1989 m. atsiliepė į parapijoje kilusį sąjūdį pastatyti kan. Juozo Tumo–Vaižganto 120 metų jubiliejui dvylika kryžių. Tuo pačiu pildydama Šventojo Tėvo ištartus žodžius: „Nebijokite“. Tad šventkelionė buvo skirta Jono Pauliaus II šimtmečiui, taip pat mūsų tėvynės nepriklausomybės 30 metų sukakčiai ir taip svarbiam Vaižganto svarbiausio kūrinio, kovų už tautos kultūrą epo „Pragiedruliai“ sukūrimo šimtmečio jubiliejui.

„Pragiedrulių“ ūksmėje

Perkirtę pagrindinę gatvę, žydinčių, kvepiančių medumi liepų šešėliu žengiame prie paminklo Vaižgantui gimnazijos kiemelyje. Meistro Stanislovo Karanausko tais pačiais, įsimintinaisiais 1989 m. sukurtas ąžuolinis paminklas. Masyviame ąžuolo kamiene iš visų pasaulio pusių atsiveria keturi vaizdai išreiškiantys svėdasietišką esmę: pats Vaižgantas, Alaušo ežere paskendęs varpas, smuikeliu linksmai grojantis Mykoliukas ir vestuvinę juostą dovanai iškėlusi Severiutė.

Tuo pačiu prisiminta švietimo Svėdasuose istorija, pažymėta, kad „Pragiedrulių“ pradžios mokyklos rūmai atverti 1937 m., tuomet buvo patys moderniausi visoje Rokiškio apskrityje. Einant mokyklos stadionu, tarsi iš aukštybių kažkas maloniai į mus pažvelgė. Pūstelėjo vėjas, ėmė slinkti debesys ir pasaulis darėsi gaivus, malonus keliaujantiems.

Moliakalnio kelio vizijos

Priešais – buvęs mokyklos bendrabutis. Žvelgia tuščiomis langų ir durų akimis, tačiau sužinome jį įsigijusio Algimanto Čaplinsko viziją ir mūsų vaizduotėje griuvėsiai stoja puikiausiu rūmu, modernia klinika su vaistine ir kambariais nakvynei. Kraštiečiams ir žmonėms iš toliau - tiems, kurie norėtų Svėdasuose paviešėti. Taip pat buvo prisimintas ir Beragio skulptūros projektas, net truputį pasikalbėta, kur tas simbolis galėtų būti pastatytas. Pasigėrėta šviesia taškuota karve, prisimintas paežerio trobelėje gyvenęs vienišas išminčius Žemaitis. Tolėliau Maluiškos kalva, kairėje atsiveriantis skaistus ežero mėlis, spėrūs žingsniai gumbuotu vieškeliuku ir stabtelėjimas prie didžiojo žvejo Juozo Pilkausko–Gurniko sodybos, šalia ant kalniuko stūksančio mažojo kryžiaus. Žvejai buvo pirmieji apaštalai, jų gyvenimą lėmė sėkmė. Evangelija pasakoja, kad kai visą naktį vargę sugrįžo be laimikio, Jėzus gi liepė vėl mesti tinklus. Pavargę, veik vilties nustoję vyrai nors abejodami, paklausė ir traukiami tinklai beveik plyšo nuo įkliuvusių žuvų gausos. „Nuo šiol žmones žvejosite“. Įtaigiai čia nuskambėjo Jono Aisčio eilės: „Laukas, kelias, kryžius, šilo juosta mėlyna...“

Pamąstymas prie kalvės. Juk čia kalami metaliniai įnagiai labai skirtingi – noragai arti žemei, pančiai kaliniui, kryžių saulutės, net kankinimo įrankiai ir vinys, kuriais prikalamas prie kryžiaus Išganytojas. Čia prisiminimų pliūpsnį apie nagingą ir mandagų kalvį Joną Kirdeikį dovanojo prie mūsų būrelio prisijungęs Neniškio Jonas.

Didžiojo kryžiaus ūksmėje

Tas kalnas tarsi sostas. Kryžius – jubiliejiniais 2018 m. pastatytas paminklas, dėl savo monumentalumo – per tris stulpus stūksančio pločio, net devynių metrų aukščio, netekęs įprastų kryžiaus formų. Balandžiu kylanti Šventoji dvasia, Apvaizdos akimi įprasmintas Dievas Tėvas ir Nukryžiuotasis. Malda ir dar viena A. Čaplinsko uždegta žvakelė. Čia taip pritiko Bernardo Brazdžionio eilės: „Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli...“

Šv. Stepono koplyčia vieškelio vingyje, vešlioje pievoje stūksanti baltu mūru. Atgimimo metais sumūryta, Steponui Budreikai atminti. Prisimename pirmaisiais krikščionybės metrais Romoje už tikėjimą akmenimis priešų užmuštą vyrą Steponą. Prisimename mokymą, kad jei reikės savo tiesą įtaigiai ginti, tai Viešpats įdės į lūpas žodžius. „ Meilė ir savęs dovanojimas – dangaus šlovė amžinajame gyvenime“. Mūsų kelias sukasi į dešinėn atitrūkstantį vieškeliuką. Kylame į aukštumą, Sakalo kalnu pramintą. Juk čia Kirdeikių, vadintų Sakalais, gyventa.

Vaduvų regykla ir paslaptingasis slėnis

Atsiveria nuo Beragio link Dviragio kalvomis banguojantis pasaulis. Saulei besislepiant už keteros leidžiamės į gilų, paslaptingą slėnį. Klanas kaip apreiškimų, susitikimo su Dievu vieta. Čia prisiminėme svarbiausias Kalno pamokslo mintis. „Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti, palaiminti romieji, jie paveldės žemę, tyraširdžiai, jie regės Dievą... Palaiminti alkstantys ir trokštantys, jie bus pasotinti...“

Gražuolė vieniša pušis pasilieka dešinėje, ją tik palydime akimis. Prisimename istoriją apie turtingą muitininką Zachėjų, kuris ropštėsi į medį, kad galėtų pamatyti Jėzų. Viešpats taip pat pamatė perkeisti savo gyvenimą panorusį vyrą, nors aplinkiniai murmėjo, kad eina į nusidėjėlio namus, aplankė jį ir žmogaus gyvenimas apsivertė – jis pusę savo turtų paaukojo vargšams. Žolynai tokie vešlūs, kad į juos panyrame iki pat pažastų. Durpynės drėgmės prigėrusios stiepiasi dilgėlės, tikriausias netikėtumas tik suknelėmis vilkinčioms keliautojoms. Bet jos nei kiek nenusimena – šventkelionėje nebaisu ir pakentėti. Pirmapradės pievos žolynų viršūnių skambėjimas ir taip seniai girdėtas griežlės balsas. Pagaliau įžengiame į Kraštų šilą, keliutę tarp milžiniškų medžių, lazdynų kylame į kalvas ir sustojame prie partizanų bunkerio likučių. Buvusi tai Alberto Nakučio–Viesulo ir jo bendražygių buveinė. Ryškus tunelio griovys, pačios buveinės duobė. Laimingas bunkeris – jame niekas nežuvo, 1949 m. rudenį vyrai persikėlė į naują buveinę Drobčiūnų miške ir po poros mėnesių ten žuvo. Paskaityta ištrauka iš partizano Albino Milčiuko–Tigro raštų: „... lietuvio gyslomis tebesruvena praeities didvyrių kraujas ir jo palaužti žiaurus priešas neįstengs niekados.“ Algimanto apygardos partizanams gitaromis grojo ir dainavo du Algimantai – Čaplinskas ir Baronas. Nuskambėjo „Purpurinis vakaras“. Ant milžiniško eglės partizanų atminimui iškeltą koplytėlę pašventino Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius. Dar vieną koplytėlę, su Rūpintojėlio skulptūra, dvasininkas pašventino jau kitame šilo pakraštyje, prie iš Paliūnų ir apylinkės vienkiemių susibėgančių kelių kryžkelės. Kaip atminimą netoliese gimusiam partizanui Jonui Meškauskui–Carui ir visai netoliese žuvusiam Broniui Bražiūnui–Vaidilai. Kaip atminimą visiems šiuo keliu vaikščiojusiems, apylinkės vienkiemiuose gyvenusiems, kaip melsmą globoti šiandienos žmones.

Besileidžiančios saulės spartumas

Paliūnės, rausvu, kietu moliu švytintis ir skambantis keliukas, tyrų paslapties pajautos, naktin grimztančio pasaulio grožis, atvertomis durimis, šienu kvepiantis klojimas ir jau Paužolės kalnas. Senovės ąžuolynų atmintis ir stabtelėjimas prie kun. Jono Rimšos (1905 – 1996) primicijoms, įvykusioms 1930 m. Vytauto Didžiojo metų birželio 28 d. skirto kryžiaus. Malda dalyvaujant ir sodybos šeimininkui Kazimierui Rimšai bei jo artimiesiems.
Dar vienas stabtelėjimas ant Aukuro kalno, nusileidus į mistišką Pašulnų slėnį, kur šaltinio maitinami tvenkiniai vienas iš kito, vis žemyn srove ritasi. Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis ir šio pranašo, tyruose šaukiančiojo prisiminimas bei rūstūs įspėjimai apie Dievo meilę ir griežtą teisingumą, juk Jis suvalys kviečius į klėtį, o pelus sudegins negesinama ugnimi. Mūsų bendrystės džiaugsmas, viltis, kad šiuo maldos ir pažinimo keliu eisime vėl ir vėl, kad svėdasietišką piligrimystę pamėgs vis daugiau žmonių. Ir pagaliau nuskambėjo mūsų žygį vainikuojanti, brangiausia ir švenčiausia giesmė – „Lietuva brangi“.

Epilogas

Mintis sujungti Didžiojo slėnio įdomybes į istorinio pažinimo, maldų bei mąstymų kelio žiedą kilo ankstyvą pavasarį, kuomet karantino metu gyvenau gimtuosiuose Svėdasuose. Kelias valandas prie kompiuterio padirbėjęs vis išeidavau pasivaikščioti. Myniau takus Beragio pakrantėmis, dažnai nuklysdavau ir į Kraštų šilą. Džiugino suvokimas, kad tokiame nedideliame gimtosios žemės lopinėlyje yra tiek daug kryžių bei kitokių formų tikėjimo ženklų, daug istorinius įvykius menančių vietų, daug gražios gamtos.

Palengva susidėliojo piligriminio kelio takas ir stotys atminčiai, maldai, pamąstymui. Parūpinau medžiagos, nupirkau kryželį su Nukryžiuotuoju, Rūpintojėlio figūrėlę, parūpinau žalvarinę plokštelę su šile gyvenusių partizanų vardais, o brolis Algimantas Baronas padarė koplytėles. Belieka paruošti lankstinuką, jo popierinę bei elektroninę versijas su nuoroda į platų „Didžiojo slėnio žiedo“ piligriminio kelio aprašymą.

Autoriaus nuotraukose:

SAVE 20200804 125843

Piligrimai išeina iš Svėdasų į „Didžiojo slėnio žiedą“

 

SAVE 20200804 125853

„Laukas, kelias, kryžius, šilo juosta mėlyna...“

 

SAVE 20200804 125859

Prie Lietuvos Šimtmečiui, Čaplinskų šeimai ir visiems Moliakalnio kaimo gyventojams pašvęsto didžiojo kryžiaus

 

SAVE 20200804 125906

Didžiojo slėnio paslaptyje

 

SAVE 20200804 125912

Algimanto apygardos partizanams dainuoja du Algimantai

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 197 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top