Raimondas Guobis
Buvo pavasaris, buvo dienos Vilniaus archyvuose, viešnagė pas tetulę, buvo išsipildymo valandos - nes aplankiau taip brangius žmones, senolius, kilusius iš mūsų krašto labai manęs laukiančius.
Beveik taip pat nerimastingai, kaip 1910 m. vasarą vienas šimtametis Svėdasų parapijos senukas laukė galimybės susitikti su Jonu Basanavičiumi, kad šis jo senovės žinias, jo žynystę užrašytų, kad jis jaustųsi laisvas, žinodamas, kad ką žinojęs svarbaus perdavęs. Priimti senovės žinią ir jos nenumarinti, štai kur istoriko darbo esmė.
Visus šiuos laimėjimus tiesiog vainikavo kelionė į Medininkus, į aukščiausias Lietuvos kalvas, į svaigias aukštumas, kur rymo sena sena pilis ir vienas šalia kito stūkso du aukščiausi lietuviški kalnai - Juozapinė ir Aukštasai. Tas kelias, vedantis į Minską, ten kur plytėjo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės, kur buvo mūsų valstybė, imperija nemarioji. Pranykusi amžių ūkuose, bet nemari, amžinai gyva mūsų atmintyje, mūsų tautiniame pasididžiavime, mūsų karalystės jausme. Juk esame karalių tauta, juk todėl mūsų daug kas taip nemėgsta ir nori mus sunaikinti.
Neišvaizdus tas ankstaus pavasario kalvynų pasaulis, pliki, pamėlę, primarginti miškeliais laukai, tolumos neaprėpiamos, atrodytų, labai neaukštos. Kaip ir ta pilis tokioje visiškoje lygumoje, juk tai aptvarinė, juk tai ne kalno aukštumu, bet sienų ir jas ginančių vyrų jėga paremta tvirtovė. Buvo kadaise nenugalima. Tačiau išnykusi, tiesiog apleista 1517 m., koks jubiliejinis apsilankymo sutapimas, lygiai po 500 metų. Tokios būta didybės, juk ji buvo didesnė už panašias gardinio tipo pilis Lydoje bei Krėvoje. Medininkų tvirtovė yra taisyklingo stačiakampio formos, perimetras - 161 x 128 metrai. O jos sienų, kurios buvo iškilę net į 14 - 15 metrų aukštį, perimetras daugiau negu pusė kilometro. Amžiams bėgant buvo pavirtusi į pavirtusi į mistiškus, romantikų fantazijas žadinančius griuvėsius, kurių mūro tvirtumu, jungtimis, medžiagomis, plytų formomis, akmenų margumynu, konstrukcija žavėjosi, tyrė baltiškojo plytų ryšimo būdo ypatybes, žinoma ir atstatymu rūpinosi man taip žinomas, pažįstamas architektas Sigitas Lasavickas. Kiek jis visokių rekonstruotų galerijų, menių, dantytų sienų brėžinių, piešinių, pribraižė, prispalvino. Pilis, jos bokštai, tokia kukli, be jokios pretenzijos į puikybę pastatyta, tiesiog funkcionali, savo tvirtybe pasirengusi tarnauti tvirtovė. Tarnauti. Plazda vėliava, tačiau į vidų nepatenkame, nes toks laikas, lyg tai buvo antradienis, kad ekspozicijos nedirbo. Tai ir nepamačiau jokių vidaus įdomybių, nepamačiau ir buvusio aistringo medžioklio Algirdo Brazausko medžioklės trofėjų bei peilių kolekcijos. Tačiau tas sienų didumas, tos akmenų mūro mozaikos, matyt dar iš tolimųjų XIII - XIV amžių pasilikusios konstrukcijos. Kaip ir drėgna varsa, jos spindesys ant rausvo akmens skruosto, kaip žalia amžinybės ilgesį, neužbaigiamą tėkmę simbolizuojanti, ant sienos želianti samana.
"Pilie, tu tiek amžių stovėjai tvirta, ir tiek mums davei milžinų..."
Kalvos kalvelės, sako, kad paskutinį kartą čia užslinkusių ledynų nugludintos, nuapvalintos. Kylame keliuku aukštyn, kažkur sodyboje, jos stogas senoviškai nusklemptas, loja šuo ir pasiekiame didžiojo Juozapinės kalno papėdę. Tai tarsi ne kalnas, net mūsų Bobakalnis nuo Šventosios žvelgiant gerokai didingesnis, o ką jau čia bekalbėti apie Medvėgalį ar Šatriją. Tiesiog nepalyginama, nėra čia jokio vaizdinio, kuris aiktelėti priverstu - kuklu, paprasta. Aukštis 292,9 metro ir tiek. Taip, tačiau, čia privalai išgyventi aukštumą ne vaizdiniais, tačiau dvasios pajautomis ir suvokimu. Valio, aš ant aukščiausiojo kalno. Kuklus kryželis, vartukai šalia jo, paminklinis akmuo Karaliui Mindaugui, krūmynai, kelmynai. Nieko ypatingo. Tačiau, tenka keliauti dar gerą pusę kilometro tolyn, aukštyn prie vos metru aukštesnio taško, kurio net kalnu nepavadinsi, tiesiog aukštuma, kurią pavadino Aukštoju, čia aukščiausiai Lietuvoje - 293,6 metrų aukštyje želia žolė, žydi gėlės, čia aukščiausiai Lietuvoje subręsta riešutai. Visai netoli ir Kruopynės kalnas, kurio aukštis skiriasi nuo aukščiausiojo tik centimetrais 293,6 metro ir Juozapinę nubloškia jau į trečią vietą. Jei kas netingėtų, matyt, surastų dar ir daugiau panašaus aukščio taškų, tik kalnų vardas vargu ar kada jiems beprilips.
Nuotraukose iš asmeninio albumo:
Štai ji, legendinė Medininkų pilis
Akmuo ant akmens...
Rodosi visai menkas bet vos vos ne aukščiausias Lietuvos kalnas - Juozapinė
-
Paskelbta: 2017 m. liepos 11 d.
-
Peržiūros: 2754
Naujausi straipsniai
- Įstabi paroda svėdasiškių galerijoje
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena