Raimondas Guobis

Didįjį penktadienį, prieš pat Šv. Velykas anykštėnui Minvydui Antanui Kazlauskui sukako devyniasdešimt metų. Ta proga jubiliatas pasirūpino išleisti biografinę knygą „Jausenos spalvos“, kuri tapo svarbiausia dovana artimiesiems ir bičiuliams. Tai jau antroji guvaus bei žingeidaus svėdasiškio nuo Jaros pakrančių knyga, mat prieš septynerius metus jis pradžiugino gimtojo kaimo istorijai pašvęsta atsiminimų knyga „Saulėlydis Čiukuose“. Kiek galima žmogų pažinti, jo gyvenimo kelią atsekti perskaičius šias biografinio žanro knygas.

Saulėlydis Čiukuose

Labai įdomus, praktiškas ir tuo pačiu šviesus krašto, Lietuvos, pasaulio žiniomis guviai besidomintis žmogus. Matyt, tą kraštotyrininko gyslelę paveldėjo iš tėvelio Antano Kazlausko, kuris taip pat buvo ilgaamžis, o paskutiniais gyvenimo metais parašė gyvenimo atsiminimus. Tie, į plonus mokyklinius sąsiuvinius surašyti memuarai ir paskatino plunksnos imti sūnų Minvydą. Taip atsirado knyga „Saulėlydis Čiukuose“, kurioje daug ir tėvelio papasakotų ir surašytų įdomybių.

Senasis gatvinis Čiukų kaimas buvo įsikūręs reto gražumo vietoje, ant paties Jaros upelės kranto, kitame, dešiniajame krante tamsiu mūrų žaliavo Šimonių giria. Upėje gausu žuvies, sugaudavo ir vėžių. Atokiau nuo upės stūksojo į piliakalnį panašus kalnas – senosios kaimo kapinės. Vyrai kalbėdavo, kad jei visi iš to kalnelio prisikeltų tai per vieną dieną nupjautų pjautuvais visus kaimo laukuose sunokusius javus. Tokia daugybė ten jų amžinybėje ilsėjosi. Ten, ūkanotose sutemose vaidendavosi – pasirodydavo baltai pasirėdžiusi moteris, kito tikėjimo mirusi kaimo gyventoja žydė Zelmonienė, maža mergaitė tiesiai į upę vis nuritenanti lankelį. Tikindavo, kad tą upėje pradingusią mergaitę vieną naktį tinklu vyrai sugavę, bet kuomet namo parnešę, peržegnoję ir balana pašvietę pamatę, kad tai didžiulis lydys. Svėręs vandenų milžinas net 26 „kuntus“ – svarus, apie dešimt su puse kilogramo. Vokiečiai nupjovę didįjį beržą medinius kryžius – kuo tiems kareiviams kliuvo... Mat Pirmojo pasaulinio karo 1915 m. vasarą vokiečių ir rusų kariuomenės buvo susispyrę gal šešias savaites fronto linijoje ties Jaros upe.

Dar XIX amžiaus pabaigoje sodiečiai rūpinosi savo atžalų švietimu, daraktorius Juodelis iš Vilučių kaimo mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. “Russkajaazbuka“- knyga, kurią reikės išmokti, taip prasidėjo tėvelio Antano Kazlausko mokslai Svėdasų rusiškoje mokykloje. Visokių vaikų vaikėzų ten sutiko, Semėniokas labai kibdavo pasimušti, Zaborskiokas nešiodavo labai didelę kepurę, todėl jį buvo praminę plaktuku. Cha. Daugeliui ūkio darbuose dienas leisti, net piemenauti, nei mokytis labiau patikdavę, nors įkyrus būdavęs ir bendruomenės samdomas vyresnysis piemuo - ustovas, Ingaunys iš Aulelių. Dažnai piktas, griežtai nurodydavo piemenims ką daryti, skirdavo naktį ganomus arklius prižiūrėti, kibdavo prie vyrukų šlakuotais veidais. Jo manymu šlakai atsiradę todėl, kad anie draskę paukščių lizdus.

Nors retsykiais užklysdavę caro valdžios pareigūnai, sodžiaus gyvenimas pulsuodavo ramiai. Pusryčiams šeimininkė visuomet kepdavo blynus, juos paduodavo su bulvine ar kruopiene. Košę pagardindavo taukais ir spirgučiais. Po pusryčių visi išsitiesdavo trumpam poilsiui - tursomiegio. Ne tik valgydavo, ilsėdavosi bet ir kiekvieną minutėlę stengdavosi išnaudoti naudingiems darbams. Ne tik įprastus kiekvienam ūkininkui neišvengiamus, bet sudėtingesnius, kaip kad „Lino kančia“ vadinamus. Linų gamybos įmonės veikė kiekvienoje troboje, kur iš didžio kruopštumo darbu pagamintų lininių siūlų buvo audžiami paprasti ir puošnūs audiniai.

Katalikai tvirtai laikęsi tradicijų, šventadieniais stengdavosi dalyvauti pamaldose Svėdasų bažnyčioje. Štai gavėnioje, net septynias savaites pasninkaudavo, nevalgydavo mėsos bei pieno produktų. Jonas Dagys kalviavo, dirbdavo odas, drožinėdavo šventųjų figūrėles, jo padarytas kryžius stovėjo ties tiltu per Jarą.

Gyvenęs patiltėje žydas Zelmonas, kuris prekiaudavo degtine. Visiems būdavo labai įdomu kaip jis uostydavo tabaką. Žiupsnelį pasibarstydavo ant rankos kaip duobutė tarp nykščio ir didžiojo piršto. Įtraukęs per nosies šnerves tuoj imdavo čiaudėti – net užsimerkęs, kaip jam skanu būdavę. Jo stambi žmona, vaikų - dvi dukros ir gal devyni sūnūs. Vos prieina žydukui laikas į caro kariuomenę eiti tarnauti, tas tuoj ir išbėga Amerikon ar Afrikon. Taip visi iš namų išsivažinėjo, pasiliko tik du negaluojantys ir į kariuomenę netinkami. Įsimintinos buvo žydo dukters vestuvės. Su baldakimu, stiklinės daužymu ant kryžkelės girioje.

A. Kazlausko gyvenime buvę ir platesnio pasaulio pažinimo metų, sunkių išbandymų. Priėjus laikui buvo „paimtas“ ir išvyko į caro kariuomenę. Sunku buvę atsisveikinti su gimtais namais, bičiuliais, patikusiomis mergaitėmis, kurias jau smagiai šokdindavo vakarėliuose. Ruso kariuomenės tvarka, muštras ir ganėtinai ramią tarnybą sujaukęs Pirmasis pasaulinis karas. Fronto baisumai, susirėmimai su vokiečiais, sužeidimas, belaisvio dalia ir didi laimė vėl laimingai sugrįžus į Lietuvą į tėvų namus Čiukuose.

Visi ūkininkai suprato, kaip nepatogu ūkininkauti pasenusiame trilaukyje, kur daugybė naudingos žemės užėmė ežios, daugybė kelių kelelių. Daug nenaudingo vargo - į rėžius vežioti mėšlą, parsivežti sudorotą derlių, šieną. Tad 1921 m. žemę išdalijo į vienkiemius. Iš buvusių dvylikos kiemų vietoje pasiliko tik trys sodybos, visi kiti naujai statėsi trobesius viensėdžiuose. Valerijonas Baleišis ant Jaros upės pastatė malūną... Buvo ir lentpjūvė ir kruopinė. Sudegė 1926 m., tuomet kai jau buvo parengę dinamo mašiną, pasirengę statyti stulpus, sutarę su valsčiaus valdžia iš Čiukų tiekti elektros energiją į Svėdasus. Dar didesnė pramonė, prieš pat antrąjį šimtmečio karą, iš jau ūkio šeimininku tapusio Antano beveik hektarą žemės dešimtmečiui išsinuomavo broliai Antanas, Balys ir Steponas Šukiai, kurie greitai pastatė terpentino, deguto ir anglių gamybos įmonę. Netoliese veikė ir dyzelinio motoro sukamas malūnas su lentpjūve.

Užgriuvo dar vienas pasaulinis karas, kurio ryškiausias nutikimas – vieną 1943 m. balandžio naktį Iženo ežero pakrantėje, Šimonių girioje, nukritęs rusų kariuomenės amerikoniškas lėktuvas. Aptikę lėktuvą žmonės jo dalis vežimais gabenosi namo. Net keista, kad Minvydas Kazlauskiukas parsinešė medalį. Ant jo rusiškai buvo išrašyta, kad apdovanojimas skirtas pasižymėjusiems ginant Stalingradą. Tėvas pamatęs tokį trofėjų patarė namie nelaikyti, maža kas, tai pakasęs sode po obelaite. Nelabai giliai, tad po kurio laiko toje vietoje medalio nebesurado.

Pokariu grėsė trėmimas į Sibirą, gelbėjosi slapstydamiesi, šeima išsikėlė iš namų, paliko tik vieną Minvydą. Troboje įsikuria girininkija, verda gyvenimas. Vis užsuka skrebai. Jie kartu su kareiviais surengia pasalą ties Čiukų tiltu ir netikėtai užklupti žūna du partizanai Rimkus iš Bajorų kaimo, Paukštė, kuris sužeistas dar atbėga iki Kazlauskų sodybos ir ten miršta. Įstringa kulkų žymės ir kruvinos žaizdos ant nelaimingojo kūno. Trečiasis kovotojas - Aloyzas Žilys pasprunka į kitą vieškelio pusę, jį priglaudžia ir kelias dienas slaugo Čerškai, kol kovos draugai nugabena sveikti į bunkerį. Nepaprastas įvykis, didysis Šimonių girios mūšis lapkričio dienomis, kuomet sovietai sunaikina bent kelis bunkerius, ypač nuožmus mūšis viręs prie Priepado ežero, kur požeminėje slėptuvėje glaudėsi narsus Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus Montė.

„Jausenos spalvos“

Nuo pirmosios knygos išleidimo prabėgus metų, palengva sudėliojo ir jubiliejinių 2023 metų pavasarį išleido dar vieną knygą „Jausenos spalvos“. Ir vėl sugrįžo į vaikystės, jaunystės dienas Čiukuose, Svėdasuose. Prisimena gyvenimą Čiukuose, savo tėvelį Antaną, brolį Tautvydą, daug kam žinomą kaip Svėdasų mokyklos mokytoją, kitus artimuosius. Pirmajame knygos skyriuje „Pėdsakai“ pateikė daug savo tėvelio Antano prisiminimų, pažymėjo jo gyvenimą, mintis pamokymus. Toliau jau pateikė savo nuotykius, išgyvenimus, sukurtas miniatiūras, eilėraščius, mintis, linksmus nutikimus...

Gyveno ir mokėsi. Basas nuėjo į girininkijos raštinę, nors jau buvo priimtas į darbą. Girininkas ir subarė, pažymėjo, kad čia valstybinė įstaiga, o jis jau tarnautojas, tad ir rengtis, apsiauti privalo prideramai. Prieš pašiepiant kitus – pasijuokti iš savęs, apie demonstracijas, statybas sovietmetyje, jaunimo pokštus – „rinkliavą“ iš važiuojančių per Čiukų tiltą, apie pypkiuojantį sodietį, kuris vos neapdegė, kuomet nuo smilksinčios žarijos įsidegė vatinukė, automobilio susidūrimą su traukiniu, Svėdasų Miunhauzeną ir kitus linksmus nutikimus. Kokia svarbi atmintis ir tautai ir kiekvienai giminei, šeimai tiksliai nusako viena M. Kazlausko mintis: „Norint bausti tautą, stengiamasi atimti jai atmintį“. Daug ir paties Minvydo patirtų įdomybių - apie mokyklą Svėdasuose, vaikų išdaigas, darbus Skapiškio girininkijoje, Svėdasų MSV, po to jau Anykščiuose, vedybas su Genute Vanagaite, džiaugsmus auginant dvi dukras Gaivą ir Miglę.

Ir kuo gi Anykščiai ne literatūros miestas, juk jame net paprasti žmonės rašo ir leidžia įdomias knygas. Tereikia, kad kuo daugiau jas žmonės skaitytų, semtųsi žinių, išminties, meilės gyvenimui...

Nuotraukos iš albumo:

Senoje fotografijoje Antanas Kazlauskas su šeima ant liepto per Jarą apie 1938 m.

Jaunystės dienų akimirka: šventadienis prie „komercinės“ Svėdasuose 1951 m. žiemą. Iš kairės Benas Dagys, Minvydas Kazlauskas, Romas Dilys

Autoriaus nuotraukose:

Juozas Kazlauskas pažymėjo, kad nemanęs jog taip ilgai gyvens. Nors daugiau nei devyniasdešimt metų išgyveno ir jo tėtis, ir senelis...

Dvi labai įdomios Minvydo Antano Kazlausko knygos – „Saulėlydis Čiukuose“ (2016) ir „Jausenos spalvos“ (2023)