Raimondas Guobis

Šeštadienį Svėdasuose paminėtas legendinio svėdasiškio, pokario partizano Albino Milčiuko – Tigro (1922 – 1968) šimtmečio jubiliejus, prisiminti visi per amžius už tėvynės Lietuvos laisvę kovoję bei žuvę. Įvyko tradicinė istorinė konferencija „Didžiosios kryžkelės svarstymai“, kurią šį kartą surengė Kraštų šilo partizanų brolija, o jos tema šiemet buvo „Partizanų dienoraščiai: amžini, nykstantys ir dar pamiršti raštai“, aplankytas Viesulo bunkeris Kraštų šilo pakraštyje, šventė užbaigta ilgais ir linksmais šventiniais pietumis.

Trispalvė Nepriklausomybės sodelyje

Ūkanota rytmetį šventės dalyviai susirinko Nepriklausomybės sodelyje šalia paminklo žymiausiam svėdasiškiui kan. Juozui Tumui–Vaižgantui, istorinio Vilniaus ąžuolo ūksmėje. Lietuvišką trispalvę ant aukšto stiebo garbingai iškėlė Algimanto apygardos partizano Jono Meškausko–Caro sūnėnas Algimantas Baronas, sugiedotas tautos himnas. Trumpai prisiminta bene prieš šimtmetį, pirmaisiais laisvos Lietuvos metais vietinių patriotų čia, dabartinių J. Tumo–Vaižganto ir Šimonių gatvių susikirtimo kampe įrengto Nepriklausomybės sodelio istorija. Aikštelė aptverta karčių tvora, pastatytas medinis kryžius, įrengtas labai aukštas stiebas vėliavai iškelti. Vėliau, pagerbiant pavergtą sostinę, pasodintas vardinis Vilniaus ąžuolas, nepriklausomybės dešimtmečio proga 1928 m. už Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšas pastatytas dailus koplytstulpis, o 1937 m. ir paminklas garsiam rašytojui, patriotui ir piliečiui kan. J. Tumui–Vaižgantui. Aplankytas paminklas Svėdasų krašto partizanams miestelio aikštėje, uždegta žvakutė, pasimelsta.

IMG 4298

Pokario netekčių paliesti partizanų giminaičiai. Iš kairės: Petras Baronas, Albinas Pajarskas ir Algimantas Baronas

Lakštutis kvietė užrašinėti bolševikinio teroro folklorą

Į konferenciją susirinko bene visi svarbiausi partizaninio judėjimo Utenos regione tyrinėtojai, o prie jų prisijungus keliolikai klausytojų susidarė jaukus dviejų dešimčių piliečių būrelis. Obelių laisvės kovų muziejaus vedėjas Valius Kazlauskas įdomiai kalbėjo apie muziejaus kūrėjo ir buvusio vedėjo Andriaus Dručkaus prasmingus darbus ir jų tąsą. Balio Vaičėno–Pavasario (1915 – 1951) gyvenimo istoriją, tą idealistinę naujosios Lietuvos aplinką, šviesią Aukštaitijos dvasią, aukštas kalvas, ežerus, lėmusią patriotiškumą ir gebėjimą drąsiai už tėvynės laisvę kovoti ir numirti. Apie vyrus, kuriems didi garbė buvo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, būti šauliu, o po to ir partizanu. Pavasaris pasitiko savo lemtį gerai pasirengęs kaip karys ir kaip vadas gerai valdantis žodį ir plunksną. Iš šio žmogaus palikimo nūnai išleistos dvi knygos – B. Vaičėno–Pavasario „Dienoraščiai“, ir partizaninių leidinių faksimilių rinkinys „Sutemų keleiviai“, kuris dabar naudojamas edukacinėse programose, skaitomas tarsi laiškas ateities kartoms.

Visiems gerai pažįstamas, kelis metus dirbo Svėdasų mokykloje istorijos mokytoju, partizaninio judėjimo istorijos tyrinėtojas, nūnai vėl Lietuvos rezistencijos ir genocido tyrimo centro darbuotojas Gintaras Vaičiūnas savo pranešime „Neįveiksi, sūnau šiaurės: Jurgio Urbono–Lakštučio raštai“ įdomiai kalbėjo apie partizaninių raštų reikšmę stiprinant kovos dvasią, skleidžiant tikrąją tiesą. Plačiau apžvelgė J. Urbono–Lakštučio (1924 – 1948) gyvenimo istoriją. Anykštėnas, iš Stakių kaimo ūkininkų patriotiškos, labai gausios šeimos, baigęs mokytojų seminariją Panevėžyje dirbo pradžios mokyklos mokytoju šiandien net dviem muziejais bei keliais žirgynais garsiame Niūronių kaime. Poetas ir rašytojas, jo eiles dainuodavo – sukūrė pirmiesiems devyniems žuvusiems 1945 m. vasario 18 d. atminti, jų tarpe buvo ir brolis Antanas Urbonas–Dragūnas, daugeliui žinomą eilėraštį „Augino Šventoji didvyrius“. Parašė skambius himnus net kelioms partizanų rinktinėms, redagavo ir spausdino periodinius leidinius „Pragiedruliai“, „Partizanų kova“ ir kitus spaudinius. Plotų kaime buvęs net atskiras bunkeris, kuriame Lakštutis kartu su Antanu Kisieliumi–Sakalu rengė ir spausdino partizaniškus raštus. Kvietė fiksuoti bolševikinių okupantų nusikaltimus, o taip pat užrašinėti folklorą – linksmus pasakojimus, smagias daineles, posakius ir kitas įdomybes.

Plačiau aptartas bene žymiausias ir gal žinomiausias J. Urbono–Lakštučio redaguotas leidinys „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, Anykščių muziejininkų dar kartą išleistas net tūkstančio egzempliorių tiražu. Jame ir puikus apygardos vado Antano Slučkos–Šarūno vedamasis, kuriame su didžia meile ir pasigėrėjimu dėkoja už paramą, dalyvavimą tautos išsivadavimo kovoje Lietuvos sodiečiams, nemažai poezijos posmų ir paties redaktoriaus žodžiai: „Lietuviškasis Prometėjau – Partizane. Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova šventa. Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose“.

Kraujelis rašė trumpai bet smagiai

Utenos laisvės kovų muziejaus vedėja Regina Zapolskienė šiek tiek papasakojo apie muziejų, jame saugomus unikalius eksponatus primenančius legendinį partizaną, o po to, smagiai ir įtaigiai, pasitelkusi muziką, poeziją ir vaizdus, kalbėjo apie paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio–Siaubūno raštus. Dauguma jų buvę trumpi, dalykiški, o kartu ir smagūs. Kolchozui pirmininkus Ramelį bei Grigą ragino mesti pragaištingą veiklą – išstoti iš komunistų partijos, nusiginkluoti ir gyventi doro žmogaus gyvenimą. Įsakė apie paimtas partizanų reikalams avis, grūdus, kitas gėrybes niekam nepranešti, o nesilaikant įsakymo grasino mirties bausme, kuri tikrai bus įvykdyta. Išlikęs ir padėkos laiškas Veronikai ir Aleksui Lapešauskams.

Apie svarbiausią tos dienos herojų, svėdasiškį partizaną Albiną Milčiuką–Tigrą ir jo dienoraščius teko kalbėti man. Pirmiausia trumpai apžvelgiau šio neeilinio žmogaus gyvenimo istoriją. Paprastų darbininkų gyvenusių iš sezoninių uždarbių, tarnystės kituose ūkiuose, vaikas gimė pačiuose Svėdasuose. Čia lankė pradžios mokyklą, smagiai leido laiką su bičiuliais, pamėgo parapijos skaityklą – ten skaitė laikraščius, knygas. Prieš 1940 m. kartu su tėvais persikėlė į Panevėžį, užgriuvo karas, iš čia išėjo į vokiečių kariuomenę – mušti bolševizmo. Po poros metų sugrįžo namo, buvo paimtas į sugrįžusių rusų kariuomenę, fronte sužeistas. Nuo raudonųjų pasprukęs išėjo į mišką ir įsijungė į partizanų būrį. Ne tik narsiai kovojo, patyrė daugybę nuotykių, bet ir kūrė eiles, rašė dienoraštį, fotografavo.

Pirmuosiuose puslapiuose jis vaizdingai aprašo okupuotos Lietuvos gyventojų vargus ir įsibrovėlių terorą, apie tautiečių narsą kovojant prieš pavergėjus. Panašu, kad pradžioje pasakojimo su dialogais forma pateikiami nuotykiai surašyti bent po poros metų, o toliau pasakojama nuosekliau, pažymimos Tigro pasakojimuose jau minėtos 1945 m. vasario kautynės nusinešusios devynių kovos brolių gyvybes, sužeidimas, sunkios dienos Utenos ligoninėje, tardymas, pabėgimas.

Ir vėl kova, nuotykiai, Anykščių geležinkelio stoties užpuolimas, bendražygių mirtys, šviesios akimirkos, gimtadienio šventimas. Daug smulkmenų – išeina užsimetęs automatą, apylinkę išžvalgo pro žiūronus, mėgsta nakties valandas bunkeryje, kuomet pasidaro valgyti, skaito, rašo ar per radijo imtuvą klausosi žinių bei muzikos iš viso pasaulio. Kuomet vėlų 1949 m. rudenį A. Milčiukas–Tigras pakliuvo į priešų nagus, tardydami saugumiečiai naudojosi dienoraštyje surašytais duomenimis. Nors ir kankinamas Tigras laikėsi narsiai, nieko neišdavė ir buvo nuteistas kalėti 25 metus. Bene po dešimties metų išėjęs į laisvę sugrįžo į tėvynę, tačiau saugumui persekiojant ir praradus mylimą merginą, svėdasiškis susikrimtęs vėl išvyko į Kazachstaną. Uždarbiavo šachtoje ir ten 1968 m. žuvo.

Užbaigiau ir šiandien aktuliais žodžiais iš Tigro dienoraščio: „Tauta tvirtai tiki, kad anksčiau ar vėliau raudonoji dėlė įsisiurbs į jautriausią pasaulio arteriją ir žmonija neiškentusi smogs į bolševikų snukį mirtiną smūgį.Prie jo, sutelkusi visas jėgas, prisijungs ir mūsų Tauta, kad prakeiktas demonas niekados negrįžtų į mūsų mylimą Tėvynę“.

IMG 4265

Konferencijoje pranešimus skaitę pokario istorijos tyrinėtojai. Iš kairės: Valius Kazlauskas, Regina Zapolskienė, Gintaras Vaičiūnas ir Raimondas Guobis

Popiečio smagumai

Trumpą valandėlę dar pabuvome bibliotekoje kur apžiūrėjome 2018 m. tėvynės nepriklausomybės jubiliejaus proga sukurtą Šimtmečio svėdasiškių portretų galeriją. Teko atsakyti ir į vienos pilietės paklausimą apie civilių žmonių aukas pokario kovose. Po to organizuotai nuvykome į Moliakalnio – Kraštų šilus, kur aplankėme įspūdingus – su ilgo tunelio ir didžiule slėptuvės duobe, Alberto Nokučio–Viesulo ir jo bendražygių bunkerio likučius. Pažymėtina, kad iš kraštų šilo pasitraukę ir rodėsi į saugesnį Drobčiūnų mišką, vos po kelių mėnesių, 1949 m. lapkričio 2 d. ten žuvo.

IMG 4277

Smagus pasivaikščiojimas: žengiame Viesulo bunkerio link

Pietūs rėmėjo Algimanto Barono sodyboje buvo dalykiški ir sotūs. Dalintasi įspūdžiais, partizaninio judėjimo istorijomis, pasveikinti šių metų jubiliatai, sugiedota „Ilgiausių metų“, padainuota patriotinių dainų. Pasisotinta ypatingos receptūros, gausiai stirniena, ją paaukojo rėmėjas Osvaldas Rudokas, pagardintu šiupiniu, kurį paruošė pripažintas kulinaras Jonas Neniškis, ir kitais gardumynais.

IMG 4299

Ir didžiausius gurmanus nustebino puikus, ypatingos receptūros partizaniškas Jono šiupinys


Visos nuotraukos autoriaus

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 143 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top