Raimondas Guobis

Antradienį rūsčių prognozių nebodami, liūties, tikriausio dangaus vandenų tvano nepabūgę A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus profesinės sąjungos nariai išvyko į pažintinę kelionę po Aukštaitijos nacionalinį parką.

Tikriausia laimė - lietus lūkesčių nesugriovė, nuotaikos nesuniokojo, o keliavedžiu patarnavo buvęs parko gamtininkas, daugybės knygų apie gamtą autorius Bronius Šablevičius.

Vingių vingiais

Burtavome, kad tik nelytų, kad tik pavyktų tarp debesų, pragiedrulių tarpeliais prasmukti. Tačiau nuo pat ryto ėmęs pliaupti lietus merkė negailestingai. Tarsi desantininkai, perbėgimais iš pastogių ir užuovėjų įsmukę į šmaikštų autobusiuką išriedėjome smagiais kalneliais vingiuojančiu plentu Skiemonių link. Šiek tiek sulėtinus spartą per langus pasigrožėjome remontuojamu malūnu, atjaunėjusiu, tamsių ir šviesių spalvų deriniais spindinčiu miestelio centru, vietinio verslininko Zenono Karalkevičiaus sukurtu kultūriniu centru. Juk buvusiame valsčiaus name veikia palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kitiems krašto dvasininkams skirtas muziejus, jame kaip didžiausia relikvija saugomas Viešpaties tarno tėviškės namų slenksčio akmuo. Gretimame name veikia užeiga "Šaulių namai. Karčiama", o dar žemiau - erdvus namas reprezentuojantis medinį provincijos dvarelį.

Alantos apžavai

Vingių vingiai per miškus, šilelius, per Linksmakalnį, Antaksčius, pro gražuolius ežerus, ten kur kaip karūna ant aukštos kalvos dviem šviesiais bokštais stūkso Alantos Šv. Jokūbo bažnyčia, riedame aikštės pakraščiu, pro puošnų buvusios smuklės mūrą, dešiniau palikdami atnaujintą sinagogą, leidžiamės į pakalnę, į Virintos slėnį ir greitai įriedame į istorinio Alantos dvaro rūmų kiemą. Norėjome tik aplinkui apsižvalgyti, pasigėrėti neseniai atstatytu rūmų bokštu, tačiau viduje degančio žiburėlio suvilioti pravėrėme masyvias rūmo paradinio įėjimo duris. Šiek tiek pasidairę susitikome koridoriuje, menėse besitvarkančią smagią moteriškę Aistę. Ji pagelbėjo, kad susisiekę su muziejaus tvarkytoja, palaiminti jos sutikimu apžiūrėjome rūsiuose veikiančią etnografinę ekspoziciją, taip pat įstabių Vaidoto Žuko paveikslų parodą "Deganti Lietuva. Nepaklusnumo metų kūryba 1975 - 1983." O svarbiausia apžiūrėjome palaimintajam arkivyskupui T. Matulioniui pašvęstą muziejų. Daugybė įdomybių - nepaprasto Skiemonių parapijos sūnaus gyvenimo kelią atspindinčios nuotraukos, dokumentai, daiktai, liturginiai reikmenys, kuriais naudojosi šventasis lietuvis.

Ežerų apsuptyje - Molėtai

Kalneliai slėniai, legendinis Bobutės kalnelis ir greitas autobusiukas mus nuskraidina į Molėtus. Sustojo prie didžiojo raudonų plytų mūro miesto centre, juslės pajuto ir mus suviliojo čia pat nedideliame požemyje įsikūrusi kavinė - kepyklėlė "Slibino slėptuvė".
Valandėlė TIC-e, ten daug įdomybių ir malonios tarnautojos, o po to dar vienas perbėgimas lietuje, kol smukome į muziejaus pastogę. Istorinių - etnografinių dalykų tarsi ir nebelikę - viskas tebėra fondų saugykloje, o štai atnaujintos salės pašvęstos vien parodų erdvėms. Tikriausias menų centras - vienu metu veikia net trys parodos - labai spalvinga, labai įdomi 1920 - 1940 m. Lietuvos valstybinio teatro dailininkų piešinių. Ušinskas, Vienožinskis, Kalpokas ir kiti meistrai piešė veikėjų kostiumus, scenos dekoracijas. Antroje, mažesnėje salėje tautodailininkų ir profesionalių krašto dailininkų darbų paroda, iš kurių labai išsiskiriantys Orintos Klimaitės tapybos darbai. Tai bent kanarėlė... Dar viena paroda - genialiojo anykštėno, dailės ir žodžio meistro Vytauto Šerio piešiniai bei skulptūros. "Aš nestatau namo..." Įdomu, kad Molėtų muziejaus jau kurį laiką veikia kaip viešoji įstaiga - nežinia kas iš to bus, tačiau vykdomas eksperimentas, kuris palengva gali išplisti į kitus rajonus. Panašu, kad pasikeitė ne tik direktorė, vietoj Viktorijos Kazlienės darbuojasi Irma Balčiūnienė, bet ir kai kurie darbuotojai.

Netikėtas susitikimas ir žvėrys, žuvys

Šiokį tokį mūsų smalsumą apie permainas kaimynų muziejuje patenkino vos įžengus į Ežerų žvejybos muziejų Mindūnuose sutikta moteris. Pasirodo ji vardu Irma, ir ji naujoji muziejaus direktorė.

Truputį gaila, kad nepavyko susitikti Alfredos, tačiau mumis deramai rūpinosi tądien besidarbuojančios paslaugios jos kolegės - Reda ir Aureolė. Pirmoji nemažai įdomybių papasakojo mums smalsiai besidairant po Antano Truskausko medžioklės trofėjų muziejų. Smagaus, sumanaus, ir turtingo žmogaus sukaupta kolekcija nustebina. Ji čia ne visa, tik dalelė. O kiek iškamšų, kaukolių su ragais, medžiokliško inventoriaus, suvenyrų iš tolimų kraštų. Belieka tik gėrėtis, stebėtis, žengiant po atskirus žemynus atspindinčias sales. Afrikos, Azijos, Europos, abiejų Amerikų. Kaip tikras elegantiškai stovi liūtas, neregėto dydžio bizono galva, suktaragiai kalnų ožiai, meškutės ir kiti gyviai.

Žvejybos reikmenų prikimšti naujutėliai trobesiai - tinklai, luotai, bučiai, venteriai, meškerės, blizgės, povandeniniai šautuvėliai, kalbančios žuvys, žeberklai ir modernesni brakonierių įnagiai. Nei pradėti neverta vardinti visas įdomybes, vis vien visko išskaičiuoti nevaliosiu.

Labanoras - tiesiog švytintis, naujutėlė bažnyčia, juk sudegusią, iš pelenų, visai tokią pat atstatė... Gal tuomet sudegė ir kažkur šventovės palėpėje užkišta Labanoro dūda - lietuviškas dūdmaišis. Kaimelis labai jaukus - tiesi gatvelė, dar viena į šoną, ten jauki, egzotiška užeiga. Daug etnografinių gėrybių, miško ženklų - žvėrelių iškamšų ir kitokių monų. Kaltanėnus pralekiame nestabtelėję, net nepamojavę bičiuliui Kęstučiui, tiesiu tiesiausiu plentu pirmyn skriejame.

Aukštaitijos šilų prieglobstyje...

Ignalinoje, sutartoje vietoje šalia degalinės ties miesto vartais susitikome mūsų keliavedį parko labirintais. Bronius Šablevičius miško spalvomis išmargintais drabužiais, lengvais sportbačiais. Lekiam. Miškų keliukai atsiveria didelėmis valkomis, kai kur labai patižę, tačiau narsiai įveikiame, lekiame tarp žalių miškų, melsvuojančių, besiveriančių tolimais banguojančiais mėliais ežerų. Stabtelim prie gražuolio ąžuolo Vaišniūnuose menančio čia praėjusią demarkacinę liniją. Didžiausio ežero Baluošo tolumose žalsvuoja keliolikos hektarų sala ypatinga - joje telkšo nedidelis tačiau labai gilus ežerėlis, iš kurio srūva upelaitis į didįjį ežerą. Kur tik pažvelgsi - vis gražuolis ežeras - Dringis, Lūšiai, Asalnai, Šakarvai, Baltys, Dringykštis, Almajas, Pakasas, Ūkojas, Linkmenas, Alksnas.

Ginučių vandens malūnas visuomet stebina - egzotiškas vaizdelis. Rimutė saulėta šypsena pasitinka, mielai atveria istorinio malūno duris. Ropščiamės į patį viršų, kur gervė kelianti maišus, kur prie jos pririšta, maišams sujuosti skirta grandinė, kur dvivėrės į vidų atsidarančios durelės. Ten aulai supilti grūdams. Antrame aukšte girnos, pikliaus sytai, žemiau - dantračiais sujungti velenai, aulai išbėgti žemyn miltams, išlikęs malūno "magazinas" ir jame esanti, pasak moters vis dar veikianti turbina. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose nustebina ekspozicijų turtingumu ir modernumu: bitininkystės reikmenys ir kitos įdomybės suskirstytos temomis - prie kiekvienos bičių korių dekoro apsuptas ekranas, kurį įjungus įdomiai kalba bitininkystės paslaptis suprantantys. Taip pat Būkos, Minčios upelaitės, vis sustojam, legendinis gamtininkas nusiveda, parodo mums kokią numylėtą vietą ir dažniausiai patiria gailestį - nebe taip gražu kaip buvo - apleista, tilto per upelį nebėra, visur užaugę, užžėlę, vietinių žmonių beveik nelikę, šalia šios stūksantis legendinis Minčios malūnas. Pirmapradžiai miškai, Bronius mus veda į sengirę. Užgriebiam tik menką gabalėlį, nes vėl prašniokštęs smarkus lietus sudrėkino jau kiek pradžiūvusius žolynus. Ten didžiulės pušys, kai kur nudžiūvusios milžinės eglės, daugybė prigriuvusių, trūnijančių, jau samanomis apaugusių stiebų, tarp kurių spėriai aukštyn stiepiasi eglaitės ir kitokios rūšies jaunuolynai...

Senųjų sodybų žavesys: sklemptais, keturšlaičiais, šiaudiniais stogais, netašytų rąstų sienomis, mažyčiais langeliais, rausvai tamsiomis sienomis. Strazdai, Vaišniūnai, Šuminai...

Dar norėjosi keliauti po nesibaigiančius šilus, klausytis išmintingojo gamtininko pasakojimų. Juk B. Šablevičius net 41 metus darbavosi parke, pažino veik kiekvieną šios šventos, stebuklingos žemės pėdą, kiek kantrybės reikėjo kol ištyrinėjo erelio žuvininko gyvenimą, parašė įdomią knygą, po to patyrimas skleidėsi dar daugybe knygų bei straipsnių, vis tobulėdamas tapo biomedicinos mokslų daktaru. Prisipažino, kad gyvenęs kaip rojuje, dirbdamas mėgstamą darbą visą laiką tarsi atostogavęs, o jei reiktų gyvenimą pakartoti, tai jis gyventų taip pat. Tobula. Nors jau pasitraukęs į užtarnautą poilsį gyvena įprastu ritmu - dar reikia daug ką ištirti, daug ką parašyti.

Veik žaliomis nuo žalumos akimis, šiek tiek sušlapę, tačiau laimingi, pragiedruliams laimingose padangėse švytint sugrįžom į Ignaliną. Broniui pasiūlius įžengėme į užeigą "Romnesa" - šakočių motyvais banguoja lubų formos, o sienų konstrukcijas jungia milžiniški akmenys. Tarp daugybės apdovanojimų puikuojasi ir čia iškepto didžiojo šakočio - 2,3 metro aukščio, 64,7 kilogramų svorio milžino, 2008 m. pabaigoje patvirtinto Lietuvos rekordu. Čia įvyko mūsų vakarienė, kuomet gardžiais valgiais, gėrimais mėgavomės, kelione džiaugėmės ir naujus planus audėme. Juk tokia graži, miela mūsų tėvynė Lietuva.
.
Autoriaus nuotraukose:

IMG 1053
Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio naudotos stulos muziejaus Alantos dvare ekspozicijoje

IMG 1083
Molėtų vardo variacijų stulpas ir keliaujantys Anykščių muziejininkai - Egidijus Musteikis, Rita Jurkėnienė, Jūratė Pačinskienė, Skaidrė Račkaitytė ir Rasa Černiauskaitė

IMG 1213
Gražuolis Ginučių malūnas

IMG 1210
Mūsų keliavedys Bronius Šablevičius ir malūno paslapčių sergėtoja Rimutė Rutkauskaitė

IMG 1279
Stripeikiai - vieta kur sukaupta bitininkystė istorija, išmintis, kur senieji bičių dievai gyvena...

IMG 1321
Etnografiniame Strazdų kaime

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 114 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top