Raimondas Guobis

Alaušo ežere dieviškai išsiskleidus baltiems lelijų žiedams, žydint ir kvepiant liepoms, jų žieduose dūzgiant bitėms, kragams ir laukiams po melsvas vilnis saugiai vedžiojant jauniklius, vis dar sutemose baubiant baubliui, ryškiausiu, vešliausiu žalumu lapojant medžiams ir žolynams, žydint bulvėms, kvepiant šienui, jauniems žvirbliams linksmai šokinėjant ir čirškuojant ant šventoriaus mūro, svėdasiškiai šventė didžiausius savo bažnyčios atlaidus - Šv. apaštalų Petro ir Povilo šventę.

Ta brangi diena sutapo su taip laukta, tarsi iš dangaus nusileidusia gaiva, mat po ilgokai užsitęsusių ir smarkiai išvarginusių karščių išaušo apniukęs ir neįprastai vėsus, tiesiog išganingai malonus rytas.

Jaudulingas procesijos džiugesys

Procesija pirmiausia žengs aplink bažnyčią, apjuos brangią šventovę spindinčios monstrancijos ir spalvingų vėliavų šilko šviesa, džiugiais, giesme sustiprintais žingsniais, smilkalų kvapu. Jonas rikiuoja baldakimą nešančius vyrus, drąsiai didelę raudonos spalvos vėliavą ima Algimantas, kitą - Ramūnas, jo sūnus Jurgis, pirmyn atgal zuja tautiškai pasirėdžiusios kaspinų nešėjos. Maršalka Irmantas paima kryžių, iškilmingąjį, sidabru spindintį, dar iš grafų Marikonių laikų užsilikusį. Dar trūksta žmonių. Pora žygių į bažnyčią ir visi reikalingi vyrai priprašomi - velkasi baltus apdarus, juosiasi juostomis per petį, ima vėliavas, dideles karūnas, o taip pat ir mažesnes, nors už visas ilgiausias, net penkių metrų, tačiau ne pačias sunkiausias - "barškančias vėliavas". Mat jų viršūnėse įtaisyti skardiniai bumbulai, kurių viduje besivoliojantys akmenukai smagiai barška, iškilmingumą sustiprina. Vos procesininkai pasiruošia, išsirikiuoja šventoriuje, tuoj iš bažnyčios atsklinda Viešpatį garbinanti giesmė, išeina po švelniai linguojančiu baldakimu spindinčią Monstranciją nešantis klebonas Raimundas, suskamba maži varpeliai, jiems džiugiu skardumu atsiliepė visi baltojo bokšto varpai. Spėriai žengiantys choristai taip pat stengiasi, gieda labai uoliai, pakiliai, ir vargonininkas Valdas džiugus. Šiai iškilmei tik vienas žygis aplink šventovę.

Pamokslas apie didžiuosius apaštalus, kaip baimė išauga į teisiojo drąsą, kaip persekiotojas tampa išpažinėju, apie dviejų garsiųjų apaštalų bendrystę ir reikšmę katalikų bažnyčiai: "Petrai, tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu savo bažnyčią". Paprastas žvejas pašaukiamas rodosi neįmanomai misijai, tačiau jis apdovanojamas Šventosios dvasios įkvepiančia drąsa. Jis sergi Jėzaus įstatymus, jo rankoje suspausti raktai simbolizuoja galią - leisti ar neleisti, atrakinti ar ne.

O antrajam, mokytam ir narsiam vyrui Pauliui apsireiškęs ir nuo arklio nubloškęs Viešpats prataria: "Kodėl mane persekioji? Nebebūk Saulius, būk Paulius". Atsivertimo stebuklas. Įtikėti ir už tikėjimą mirti. Vaizduojamas su kalaviju, nes jo žodis apaštalaujant pagonių kraštuose buvo aštrūs kaip ašmenys. Kažkaip prisiminiau vienoje Romos bazilikoje matytus Petro pančius, Šv. Pauliaus baziliką už sienų, kurios šventoriuje auga palmės, ir žinoma visų bažnyčių motiną - didžiąją Šv. Petro baziliką. Iškilmingumas ir džiugus suvokimas, kad iki didžiojo Svėdasų bažnyčios 500 metų pirmojo paminėjimo jubiliejaus teliko vienas vasariškas žingsnis - jį švęsime titulinių Šv. arkangelo Mykolo atlaidų iškilmėje. Pamaldos baigėsi didingai nuskambėjusiu Svėdasų himnu, kurio tekste išvardijama visa istorinė krašto didybė ir kviečiami visi svėdasiškiai susirikti į būrį į Dievo laiminamus Svėdasus.

Grafų Marikonių koplyčios - mauzoliejaus erdvėje, po gotikiniais skliautais veikė dailininkės, karpymo, raižymo ir kitų liaudiškų menų meistrės Odetos Tumėnaitės Bražėnienės iš Utenos tradicinių raižinių paroda - bene dešimt įstabių paveikslų, daugiausiai populiariųjų šventųjų atvaizdai liaudišku stiliumi - Šv. Antanas, Šv. Pranciškus, Šv. Juozapas, Šv. Aloyzas ir kiti. Įmantru, tikslu, stebėtina, paveiku, tobula...

Geražodis kunigui Aleksandrui

Susibūrimą bibliotekoje pradėjau prisimindamas svėdasiškius kūrėjus nuo seniausių laikų. Trumpai peržvelgėme Šimtmečio svėdasiškių galerijos asmenybes. Ypač šiemet 150 metų jubiliejumi paženklintą kun. Aleksandrą Bublį MIC (1872 - 1938). Kan. Juozo Tumo-Vaižganto žemietį, bičiulį nuo jaunų dienų, smagų vyrą, kuris mėgo gerą draugiją, gebėjo dalintis ir daug metų audringai pagyvenęs nusprendė radikaliai savo likimą pakeisti. Nebenorėjo klebonauti, norėjo uoliai tarnauti, paklusti, įstojo į Marijonų vienuolyną ir veikia buvo vyresnybės pasiųstas į misijas JAV. Ten uoliai darbavosi sielovadoje, o taip pat lietuvių gimnazijoje. Gabus publicistas, paskelbė nemažai sąmojingų, pajuokdamas netinkamus įpročius, straipsnių apie lietuvių gyvenimą tolimojoje šalyje.

Trisdešimt metų Svėdasų istorijos link

Raimondo Guobio knygų apžvalgos valandėlei toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Prieš tris dešimtmečius pradėjęs intensyviai rašyti, nors tai prasidėjo ir šiek tiek anksčiau, tais tolimais 1992 m. parengiau Inkūnų parapijos rankraštį, jį įrišau į didelį aplanką kietais viršeliais ir nedrąsiai svajojau apie knygą. Tas rankraštis knyga tapo tik po trejų metų, tačiau ir tuomet buvo viena pirmųjų tokio tipo knygų krašte. Po to sekė Skiemonys - labai įdomi ir smagi aukštųjų kalvynų krašto istorija, Andrioniškis - pasakojimas su vesterno atspalviu. Metams bėgant rikiavosi ir kitos knygos - svėdasiškį, ilgametį Traupio parapijos kleboną kun. Steponą Galvydį, jubiliejiniams 2000 metams skirta knyga "Anykščių krašto bažnyčios", senų tarpukario laikų fotografijų albumai apie Svėdasu, Troškūnus, Skiemonis, Anykščius, siaurąjį Švenčionėlių - Panevėžio geležinkelį, Anykščių krašto miškus, pokario partizanus.

Ko gero reikšmingiausi, produktyviausi trys pastarieji metai. Stoties viršininko istorijos - linksmi esė, istoriniai pasakojimai, pamąstymai, įspūdžiai patirti bendraujant su Siauruko muziejų lankančiais žmonėmis. "Jaunoji Lietuva" ir "Anykščių krašto šauliai" - visuomeninių organizacijų veiklos tarpukariu tyrinėjimų diptikas, prie kurio greitu laiku turėtų prisidėti knyga apie pavasarininkus. Butėnų kaimo istorija - didžiulė ir kažin savo turiniu bei apimtimi pralenkiama knyga apie gimtąjį sodžių. Tą pačią butėnietišką temą pratęsęs albumas "Kelminio pasaka" - pasakojimas apie liaudies meistrą Zenoną Valuntą ir jo unikalų medžio skulptūrų sodą. Dar taip pat praeitais metais išėjusi gretimo Vyžuonų krašto istorijos knyga "Žalsvųjų saulėlydžių krašte". Bestseleris, kurio visą tiražą išpirko per porą mėnesių, Tuomet šių metų tvarinys "Žalioji: 1977-ųjų tvistas". Ir jau žygį didesnės knygos apie gimtąją parapiją vainikuojanti, spaustuvėje brandinama Svėdasų bažnyčios istorija, kuri bus skirta pirmojo paminėjimo 500 metų jubiliejui išgyvenančiai Šv. arkangelo Mykolo šventovei. Knygų valandėlę, į kurią susirinko apie tris dešimtys besidominčių, pagyvino klajūniškąją "Aš valkata, aš kelio brolis" ir dar porą dainų sudainavęs, gitara grojantis svėdasiškis Algimantas Baronas.

O po pietų, iki pat sutemų daugelyje vietų pakermošiai - giminių ir bičiulių susiėjimai su alučiu, gardžiu užkandžiu, mielu pasišnekėjimu ir dainomis. Kaip puikiai nuskambėjo šienpjovių padainavimas "Šių naktį, par naktį..." Smagus dalykas tie vasaros atlaidai. Dabar skaičiuosime skaičiuosime laiką iki Oninių, Magdalenos, Porciunkulės, Lauryno, Žolinių, kol šventę po šventės praleisdami ir rudens sulauksime.

Autoriaus nuotraukose:

Įdomus pastebėjimas: Svėdasų bažnyčios paveiksle Šv. apaštalas Petras rankoje laiko du raktus. Nejaugi Dangaus vartai dviem spynom rakinami?

Procesijos spalvingas iškilmingumas...

Iškilmingai nusiteikę ir pasipuošę choristai. Iš kairės: Aldona Matiukienė, Valentina Maluiškienė, Irena Guobienė ir vargonininkas Valdas Trečiokas

Procesijai pasirengę...

Karpymo bei liaudiškojo raižymo meistrė Odeta Tumėnaitė Bražėnienė įkvepiančiai kalbėjo apie meną

Nors ir ne visos, bet labai daug knygų