Raimondas Guobis

Jubiliejiniais 2019-ais kan. Juozo Tumo – Vaižganto 150-ais gimimo sukakties metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido didžiulę, net 700 puslapių rašytojo šeimyninę korespondenciją apžvelgiančią knygą „Iš širdies ir tikru reikalu“. Ją parengė dvi jaunos mokslininkės ir dr. Aistė Kučinskienė.

Tad šis rašinys apie šią jaunąją mokslininkę, ją teko susitikti, įdomiai kalbėtis apie knygas bei rašytojus Kaune, kuomet minėjome Vaižganto jubiliejų konferenciją, kuomet žingsniavome po didįjį svėdasiškį menančias vietas laikinojoje sostinėje. Tad apie tyrinėtojos darbus ir ypatingą santykį su svėdasiškio J. Tumo – Vaižganto kūrybiniu palikimu.

Pažintis su nauja knyga ir jauna mokslininke

Knyga didžiulė, smagių žodžių, neįtikėtinų naujienų. Dar smagesnė pažintis ir betarpiškas pabendravimas su ja parengusia mokslininke, žavia ir vaižgantiškai smagia Aiste Kučinskiene. Puiki galimybė kalbėtis apie Vaižgantą ir dar šį tą. Tad ir paklausiau.

Jūsų kelias į literatūros pasaulį: kur gimėte, gyvenote, mokėtės. Kokie dar lietuvių rašytojai Jums artimi?

Mano kelias gan paprastas: kadangi mėgau skaityti, nusprendžiau, jog studijuoti noriu būtent lituanistiką (baigiau lietuvių filolologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas, vėliau tęsiau literatūrologijos magistrantūroje ir doktorantūroje). Esu iš Kauno, Marvelės rajono. Mano vaikystės apylinkes Vaižgantas labai vaizdingai aprašo Šeimos vėžiuose. Slėnį, prie kurio augau, rašytojas charakterizuoja taip: „Marvelės slėnys lyg paties sumaningojo daržininko buvo padarytas šiltadaržis, kad čia augtų, gan greit, visų Lietuvoje aptinkamų rūšių medeliai ir krūmai, pradedant nuo kerojančių pažemiais ir žydinčių nepaprastais žiedais ir baigiant medžių karalium šimtamečiu ąžuolu.“ Mėgstu daug lietuvių rašytojų – pradedant Kristijonu Donelaičiu, baigiant Giedra Radvilavičiūte, tad negalėčiau išskirti vieno ar kelių autorių.

Jūsų artimesnė pažintis su Vaižgantu: ar žavėjo anksčiau, ar suradote pradėjusi dirbti mokslinį darbą, tyrinėti Jo rašytinį palikimą?

Vaižgantu susidomėjau studijų laikais, kai pradėjau tyrinėti apskritai lietuvių rašytojų laiškus. Kadangi Tumo epistolinis palikimas itin gausus ir įvairus, jis natūraliai atsirado interesų lauke. Tuo labai džiaugiuosi, nes nedaug tokių smagiu ir sykiu turiningų autorių.

Kaip ėmėtės šio įdomaus, iš Vaižganto laiškų sudėliotos knygos rengimo? Kiek užtrukote, su kokiais sunkumais susidūrėte?

Jei klausiate konkrečiai apie šeimyninės korespondencijos knygą Iš širdies ir tikru reikalu, tai pirmiausia buvo kolegės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės, su kuria ir parengėme knygą, sumanymas. Abi dirbame su Tumo laiškais ir vieną sykį išsikalbėjome, kad būtent laiškai giminėms mums atrodo išskirtinai įdomūs. Žinia, rašytojo laiškai Klimų ir Lesauskių šeimoms jau publikuoti leidinyje Laiškai Klimams (1998), bet ši knyga tapusi bibliografine retenybe. Be to, mes norėjome parodyti ne tik Tumo, bet ir jo giminių laiškus, kurie taip pat išlikę.

Ypatingas dėmesys dukterėčioms

Paėmęs į rankas naują knygą pirmiausia pavartau, žvilgteliu į tekstą, nuotraukas. Žvilgsnis stabteli, nustebina rašytojo pasipuošusio apdovanojimų žvaigždėmis atvaizdas ir prierašas: „Vaižgantas – Žvaigždžių palydovas.“ Taip sąmoju nuo gražbylio svėdasiškio bando neatsilikti, jo dukterėčios Bronės Mėginaitės vyras, žymus diplomatas Petras Klimas. Buvusi dar ir kita dukterėčia Bronės sesuo Barbora, joms abiems Vaižgantas pagelbėjo baigti mokslus, nuolat patardavo, gyvai domėjosi jų gyvenimais, skatino pasitikėti Dievu, tarnauti visuomenei ir tautai, kurios svarbiausių sąnariu laikė šeimą. Džiaugėsi, kad merginoms pasisekė ištekėti už rimtų vyrų.

Tautos nykimas, pasak Vaižganto, prasideda šeimos irimu. Šeimos nelaimes vadino tiesiog piktybiniais augliais – „vėžiais“. Tikriausia tragedija laikė mišrias vedybas, mat daugybė lietuvių inteligentų dar XX amžiaus pradžioje veik nesusimąstydami vesdavo kitatautes, daugiausiai lenkes ir ruses. Rašytojas pažymėjo, kad ypač nelaimingi būna tokių sutuoktinių vaikai – iš jų neišaugs nei gero lenkų nei gero lietuvio ir kt.

Gėrėjosi savo dukterėčių Bronės ir Barboros Mėginaičių vykusiu šeimyniniu gyvenimu. Barborą gi, jau brandos sulaukusią, net skatino į šeimyninį gyvenimą. Nors patarė saugotis italų, kurie tik ir taikosi kokią mergelę praryti, jei kurti tai lietuvišką šeimą. „Aš numanau, kad Tu ne su švęstu vandeniu ginies nuo kavalierių, bet su gera lazdine. Ir gerai darai: kam gi ir sėti rūtelės per trisdešimt metelių, kad ateitų koks jautis nuėstų vainikėlį? Siu laukan. Taip juos.“ Laiške P. Klimui pažymėjo: „Gera šeimyna, rodos, vienatinė tėra žmogui laimė. Šeimos neatstos meilelės. Gaila, kad žmonės nesilaiko abiem rankom savo šeimos įsikibę, o blaškos, lengva širdžia išblaškydami ir savo laimę.“

Į savo pasigėrėjimus ir pažymėjimus ir vėl įterpiu pokalbio su a. Kučinskiene gabalėlį.

Man labai gražus santykis su Brone ir Petru Klimais bei beaugančia Eglute. Kiek patarimų, bendrystės, kokia daugybe neįtikėtinų vardų pasirašo laiškus.

Pritariu, laiškai parodo, koks ypatingas buvo dėdės ryšys tiek su dukterėčios Bronės Mėginaitės-Klimienės, tiek su Barboros Mėginaitės-Lesauskienės šeimomis. Jis tą santykį ir brangina, ir labai puoselėja. Iš Tumo laiškų kitiems adresatams taip pat matyti, kaip jis dukterėčias, anksti netekusias tėvų, ugdė, šelpė, rūpinosi jų ateitimi.

Apie Svėdasus ir svėdasiškius

Prisimena kaip sveikatą taisęs, mat kabinosi piktoji inteligentų liga džiova. Ant berželių ar pušų pumpurų užpilta degtinė, valgis, daug raudono kumpio, darbai įvairiausi per dieną, ir klajonės po apylinkes šuoliuojant ant smagaus žirgo - driganto. Taip pasiekęs 200 svarų svorį ir jo jau veik nepametęs.
Apie gyvenimą Malaišiuose taip pat laiškuose surandame. Mini brangiausias vietas: Piliakalnis, Pagubris, pažymi, kad tais metais kuomet lankėsi tėviškėje menki buvę javai, bet gerai užaugę dobilai, ūkininkai pelnosi parduodami pieną. Šiek tiek apgailestauja, kad giminaitė Ambrozina Nokutytė dar neištekėjusi - „nors į pasaką dėk podukros rolėje: graži, augalota, kantri, darbšti, mistiška.“

Laiškuose mini ir apie viešnagę Svėdasuose 1927 metų vasarą, kuomet parapiją vizitavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Ganytoją sutiko būrys raitelių, dviratininkų, didelė buvusi iškilmė. Atgal grįžo per Vyžuonas, Uteną, tai buvo sustojęs ir Žaliojoje. Stebisi, kad jo dukterėčia, senoji Katryna Rimkuvienė vis tokia pat drūta, bet jokia šeimininkė... Senąjį Juozapą Rimkų pavadina fantastu. Deja, laiškuose nepavyko surasti užuominų apie Nepriklausomybės paminklą, jis pastatytas jau kitais metais po minimos viešnagės, pasakojimo apie Vaižganto dalyvavimą šventinant. Nerašo ir apie tiltą, tebebuvęs senasis, dar ne tas, kuriam jau po 1937 – ųjų suteiktas dr. kan. J. Tumo – Vaižganto vardas.

Ir vėl klausimas ir žodis Aistei:

Kuo ypatingi laiškai, jei palygintume su kitų to meto kūrėjų korespondencijomis.

Viena vertus, Vaižgantas susirašinėjo su bene visais savo laiko kultūros veikėjais, nepaisydamas pažiūrų sutapimo ar nesutapimo, taigi jo korespondencija labai gausi. Laiškinė komunikacija jam buvo esminis bendravimo ir kultūros lauko organizavimo būdas, todėl ji tuo pačiu ir itin įvairi, nuo darbinio pobūdžio informacinių laiškelių iki gilaus filosofinio inteligentų susirašinėjimo. Be to, dalis Tumo laiškų labai šmaikštūs, žaismingi, stiliumi primenantys publicistinius ir kartais grožinius autoriaus tekstus. Kalbant konkrečiai apie susirašinėjimą su giminėmis, man pačiai gražu, kaip jis organiškai derina buities ir kultūros, kasdienio ir visuomeninio gyvenimo reikalus.

Stebėtina kaip surasdavo laiko parašyti šitokiai daugybei laiškų? Kaip jis suspėdavo bažnyčioje, visuomeninėse organizacijose, Universitete apsisukti, Birštono purvuose pasimurgdyti, Palangos kurorte pailsėti, po to dar Klimų vilos statybomis rūpintis?

Nėra dokumentiškai fiksuota, kiek laiko Tumas ar kiti amžininkai praleisdavo rašydami laiškus. Visgi iš laiškų apimties, datų (pavyzdžiui, kartais tą pačią dieną parašyti du ar trys penkių-šešių puslapių laiškai skirtingiems adresatams) numanau, kad kartais tam Vaižgantas skirdavo ne mažiau nei kelias valandas per dieną. Tą nesunkiai įsivaizduos kiekvienas šių dienų žmogus, daug reikalų derinantis elektroniniais laiškais. Visgi žvelgiant į Jūsų klausimą plačiau – kaip Tumas viską spėdavo, matyti, kad buvo itin darbštus ir produktyvus, mažai sau leisdavo ilsėtis, kartais dirbdavo daugiau nei 10 val. per dieną. Tai, kad iš laiškų ir publicistikos žinome, jog Tumas poilsiaudavo kurortuose, žinoma, tiesa, bet net ir juose nebūdavo ilgiau nei savaitę ar kelias per metus, o paskui – vėl nenuilstamos veiklos.

Kaunietiškos razinos

Gausybė įdomybių iš Vaižganto gyvenimo laikinojoje sostinėje, jaukioje klebonijoje, bute name prie pat Nemuno pakrantės molo. Smagiu nuotykiu tampa net šeimininkių kaita. Naujoji šeimininkė, taip pat kaip ir buvusi - Emilija, brandi 41 metų merga iš Kamajų, nemėgsta bičiuliškojo šunelio Kauko, nepasiima jo į lovą ir laiko tikriausiu veltėdžiu – gaili dėl jo litą išleisti.

„Kazys jau hidrotechnikas, matuoja malūnų jėgas, dėvi kepuri su šniūreliais ir labai aptenkintas. Turi geros praktikos, baladosis po visą Lietuvą, gaudamas 300 litų pagrindinės algos ir po 12 litų dienpinigių. Stasys išlaikė keturius dalykus, iš visų gavo – gerai. Gabus šelmis, tik kad minkštavalis...“
“Pradėjau rekolekcijas. Šiandie kalbėjau apie gyvenimo tikslą tobulėti. Pasirodo, kad dora, sąžinė, tėvynės meilė, jei žmogus nebūtų atsakingas už savo darbus, pavirstų niekais ir negalėtumei sudaryti nei šeimos, nei visuomenės, nei valstybės.“ (1932 03 20).

Vaižgantas įkopia į garbaus amžiaus pagarbą, į aukštikalnę, kur esantį jau pastebi, gerbia ir net valstybiniais ordinais apdovanoja. Kartu su kanauninko žvaigžde jų net keli, spindi, puošia krūtinę. Vaižgantui ir ta proga smagu. Mat tuos ordinus pamatę iš nustebimo apstingsta, net atgal lošteli ir Vytauto bažnyčios zakristijininkas ir prelatas Adomas Jakštas – Dambrauskas. Trys žvaigždės – du ordinų ir viena Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninko. „Žvaigždžių palydovas...“

Žvaigždės aukštai, o Vaižgantas mintimis kyla į anapus, į amžinybės erdves. „Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu, Tu – būsi, Marijona – bus. Tik nutolusi, kaip amerikonai už vandenyno. Su jais yra komunikacija – paštas, telefonas, telegrafas, aš ramus, nors jų niekados nebepamatysiu. Mirusieji žemėje nutolsta dar labiau... Tikintieji jausmais labai gerai komunikuojas – meldžias už kits kitą, pasiilgę dūsauja ir laukia pasimatymo valandos.“

„Aš norėčiau atsigulti Svėdasuose grapų Marikonių kriptoje; ji ten dabar tuščia. O tai tyčiom, kad kas mane mylėjo ir gerbė, kad pasifatigavotų automobiliu atbirbti, o kitų kad nė nematyčiau: potam da karste apsiversiu.“ (1931 12 22).

Apie ekskursijos maršruto „Vaižganto Kaunas“ atsiradimą. Kuo jis žavi, naudingas?

Švęsdami Vaižganto metus 2019-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute parengėme kelis literatūrinius maršrutus – „Vaižganto Kaunas“ ir „Vaižganto Vilnius“. Jų tikslas buvo į vieną vietą sutelkti ir trumpai pristatyti svarbiausias šių miestų erdves, aktualias Tumui; tikiuosi, kad šis ir panašūs maršrutai gali padėti artimiau pažinti tiek Tumą, tiek jo gyventą aplinką, laikus.

Nuostabus tas miestas prie Nemuno, tačiau Vaižgantas visuomet ilgisi sodžiaus erdvių, laisvės pajautų. „Mieste žmonės gyvena kaip pelės urvuose. Miega – miega ilgą miegą, bent 10 valandų, kol kurs skambalas nepažadina. Tada šoka – bėga į kitą urvą dirbtų: vieni, kur tarnyba reikalauja, kiti, kur mokykla, t. r t. O džiaugsmų duoda vėl kuris dirbtinai apšviestas urvelis.“ Po to dar prideda, kad didžiausias džiaugsmų ir laimės aruodas yra gamta, kaimas. (1933 04 11).

Šituos netrumpus savo raštus užbaigdamas, tikriausiai pabaigai vėl klausiu ir savo herojės A. Kučinskienės:

Vaižganto aktualumas šiandienos Lietuvoje. Ką jis pasakytų apie aukščiausią valdžią, santykius su kaimynais. Kur bent vienas tikrai narsus, pamatines vertybes ginantis rašytojas, kunigas?

Įsivaizduodama Tumą šių dienų pasaulyje numanau, kad turbūt turėtų begales sekėjų socialiniuose tinkluose, mat jis visą gyvenimą tiesiog pulsavo visuomenės reikalais. Tačiau nebūtinai buvo kritiškas. Dalis publicistikos tekstų ir laiškų kaip tik rodo, kad Vaižgantas kolegų veikloje ieškojo pozityviųjų pusių, bandė suprasti ir priimti įvairias nuomones.

Autoriaus nuotraukose:

aistee

Aistė Kučinskienė smagiai šypsosi – pasipuošusi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto platinamais originaliais Vaižganto atvaizdu ir citata: „Eikš ant blaivinančio pašnekesio“ marškinėliais

DSCF4160
Pasivaikščiojimas po Vaižganto Kauną auksinį 2019 metų rudenį – ekskursijos vadovė Aistė Kučinskienė

DSCF3067
Stora ir įdomi Vaižganto susirašinėjimų su artimaisiais knyga „Iš širdies ir tikru reikalu“.

DSCF3068
Petras Klimas šią nuotrauką pakomentavo šmaikščiai: „Vaižgantas – žvaigždžių palydovas“

DSCF3070
Vaižgantas surasdavo ką pasakyti ir patiems mažiausiems – rašė laiškus ir Klimų dukrai Eglutei

DSCF3069
Vardinių dieną - 1928 03 19 Barborai Mėginaitei Vaižganto pasiųstas atvirukas

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 143 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top